Laiškas Tau

Seniai girdėtasis ir matytasis!

Ėch, tiek laiko prabėgo... O aš vis dar tave pažįstu. Ne. Ne it nuluptą, bet, žinok, panašiai. Dažnai galvoju: manau, mes labai artimi. Žinai kuo? Hm... Savo naivumais, pižoniškumais, keistumais ir rašiškumais. Todėl supantam vienas kitą. Beje, labai ačiū Tau už laišką. Taip, Erlickas ir man labai patinka, bet niekad nepamąstei, kad mes į jį kažkuo panašūs? Chi chi, išvedžiojimais, kuo gi dar. Žinai, Drauge, o tu kartais pamąstai apie save? Apie vakar ir rytoj? Apie sienas ir dykumas? Vakar susimąsčiau apie Tave...
Tu tik mažas kvailas vaikas. Pakeliui į vasarą užsidedi baltą tiuniką ir skrendi su visais (ne) tikinčiaisiais, naivuoliais, kietuoliais ir keliančiais įtarimą. Atsibundi kažkokioje mažytėje tvirtovėje ir imi mokytis. Tvirtai įsikimbi į sienas, bėgi neatsigręždamas. To moko pats gyvenimas. O štai jame jau panašiai kaip pasakose be laimingų pabaigų, na, tose, kurias skaitant užmiegi ir nebepabaigi: liekanos velkasi paskui mus, upės persekioja, medžiai kasvakar palinksta mūsų lango pusėn ir sukas ratu. Todėl tu ir myli katyčius. Todėl ir bėgi tvirtovės pusėn. Kitokio gyvenimo, kitokių medžių, kitoniškų cepelinų vildamasis. Todėl ir neatsisuki - kad nesivilktų iš paskos šleifas koks ir nesugadintų naujo lietaus ir naujo juoko. Todėl ir kabiniesi į sienas. Kad nenuslystų rankos nuo šviežių pečių ir kad nerinktų delnais užrūgųsių dulkių.
Tu tik mažas kvailas vaikas. Keliauji per rudenį, žiemą. Kartais per pavasarį. Susirenki užgimstančias žibutes ir kvailai kvatojiesi bemaž per visą pilvą. Tikiesi, kad taip jau nebebus, nes bėgi į tvirtovę. Bet aš norėčiau tau pasakyti, kad sugrįši. Ir netgi norėsi sugrįžti! Taip, galiu pasakyti kada. Tą rytojų, kai pasiilgsi vakar. Kai rytojus bus kvailesnis už vakar. Galbūt tada, kai versi vieną po kito geltonutėlaičius albumo lapus. O gal pagautas įkvėpimo susigražinti vakar.
Tu tik mažas kvailas vaikas. Stebiu tave. Tu dar ieškai. Kartais nori žalesnės žiogo kojos, kartais svajoji apie nieką, dažniausiai - skaitai gyvenimo knygą. Tik niekaip jos nebaigi. Et, gal ir gerai. Perskaitęs ją taptum niekam neįdomus. O žinai, apie ką naktį kalba Tavo žaislai? Apie Tave. Jie džiaugiasi, kad vis dar atrandi jiems laiko. Siūlau ir toliau taip gyventi. Ieškant, ne visada atrandant ir kuriant. Tavo pirmasis žaliaakis meškinas Titas vertina Tavo laimę dešimtuku dešimtbalėje sistemoje. Cha, o kaip gi. Aš jį pažįstu. Jis - griežtas teisėjas. Toks balas iš jo ir man buvo staigmena...
Tiek, Mielasis Drauge. Ir prisimink, pagrindinė mūsų taisyklė gyvenime - neturėti taisyklių.

                                                    Lik sveikas!

p. s. ir visgi... Ne toks Tu jau ir kvailas.