Valkata

Vytas serga sunkia liga. Nepagydoma. Jau kelintus metus negali ja atsikratyti. Tai ne vėjaraupiai, ne kokia nors elergija, nors simptomai ir panašūs. Tai taškuota liga. Dieną naktį Vytui vaidenasi taškai, raudoni ir juodi, apjuosti baltais žiedeliais. Kai tik užsimerkia – mato mišku tekančią skaidrią upę, eina jos krantu atsukęs vėjui nugarą, bėga paskui žaibo greitumu lakstančias taškuotas žuvis. Bėga nejausdamas nuovargio, kol pargriūna įsipainiojęs laukinių aviečių raizgalynėje arba  įklimpsta pelkėje. Tada atsiremia į artimiausio medžio kamieną ir šitaip sėdi nei gyvas nei miręs, o akyse žaižaruoja taškuotos žuvys…
Po to atsibunda, keliasi iš lovos, kraunasi kuprinę, ima meškerę ir tyliai uždaro po saves laiptinės duris.  Graži kaimynė  pro langą  stebi pradingstantį tamsoje siluetą:
    -Valkata…
Vytas puikiai žino ką apie jį galvoja kaimynai bet pernelyg nesuka sau dėl to galvos. Jo tikslas tik vienas. Šiąnakt liga paūmėjo, ypatingai ryškiai matė taškus, girdėjo srovės burbuliavimą ir viskas atrodė taip tikra, taip tikra… Ir dabar reikia paskubėti, kol dar nepradingo tas tikėjimas, ta ypatinga nuojauta, kad sapnai pildosi. Viskas ką reikia padaryti – tai išlipti vienuoliktoje nuo miesto geležinkelio stotelėje, dvidešimt minučių pažingsniuoti kairiuoju upės krantu prieš srovę ir  tiltu pereiti į kitą krantą. O nuo ten jau beveik ranka pasiekamas upelis  balto  paukščio vardu. Vytas eina liūnais liūlinėjančia aukštagire į savo tikslą. Jo kelyje kyla saulė, skleidžiasi rasota šilagėlė. Žvirgždėtame upelio dugne akimis ieško raudonų ir juodų, baltais žiedeliais apjuostų taškų, fiksuoja bet kokį įtartiną judesį srovėje. Tačiau upelis tuščias, lyg miręs… 
Vytas nusiminęs grįžta atgal. Diena merkia savo juodus antakius, vėjas atneša lietaus kvapą, pasigirsta artėjantis link stotelės traukinys, lapuose sušlama pirmieji lietaus lašai…
  -Ne, negali būti, kad tas upelis tuščias. Negali būti… -, Vytas pasuka atgal į mišką. Jis vėl eina į tikslą, jo kelyje kaupiasi debesys, jo akyse vėl dega taškai…
  -Nęgrižta! Prakeiktas valkata!  - pyksta aptemusią palangę užgulusi kaimynė…