Novelė, kurią tuoj nuplaus

Hmm Užgavėnios, tikri blynai mieliniai.. niam niam... pūga..
o čia, pas mane, Vasara..
Tik tūkstantis žingsnių tarp pievų, tarp mano pievos ir pasaulio.. Ir nuolatinis tiksėjimas galvoj, lyg lašai nuo stogo nepataikantys i lietvamzdį.. Kartais ta laiko tėkmė tikrai erzina, ypač tarp žodžių, tarp beprasmių žodžių, nes daugiau nieko neišeina pasakyt.. Nutyli ir vėl girdėt tik tak tik tak. Didžiulis šurmulys aplink, bet viduj tyla.
Šurmulys, vakaras užsieniečiams.. Bandau užkalbint prie baro sėdinčią merginą ir pataikau: estė. Vadinasi, mane turėtų suprast, juk abi iš baltoskandijos, iš tos „šaltos“ žemės atvykusios, kaip sako pietiečiai. Ir neklystu: anglų kalba, patyrimai, šiek tiek paguodos. Tai, ką išgirstu. Visur kitur, aplink mane, šalia manęs prancūzai, ispanai, italai, dar vokiečių grupelė, portugalų.. girdėt toks šurmulys ir tiek kalbos variantų, jog nebegirdžiu savęs. Nebesuprantu. Kažkoks kvailas vakaras, kaip visada. Kaip visada lieku kažkur kitur.. hmm: „vakaras užsieniečiams: už kokios sienos šį kartą aš? “ Truputi mastai, bet ne per daug, kad neapsunkintum savęs.
Tada bandai persijungt ir išdidžiai Prašai bokalo
O tau duoda plastikinę stiklinę. Tu kartoji kartoji kartoji, tau atrodo jog aiškiai kartoji, aiškiai rodai ko nori. Tu išdidžiai Prašai bokalo. Juk pirkėjas visada teisus! neduoda.
Dar ir dar kartą prašai, bet jau užsivertęs plastiko stiklą. Hmm…po to antrą. Trečią: tekėjimas tinka nuslopint tiksėjimui. Bet dar girdi kaip prašai, kaskart girdi..

>>>tikslas pasiektas.

Dar girdėt aidas lango trenksmo, per kurį matyt purvinos pėdos šaligatvio paviršiuj.. Šuns pėdsakas. Ir mėlynas 'pegeot' dviratis apsisiautęs pavasario žole, dabar jau nudžiūvusia.. Veidrodėly, šalia skambučio, liko tik atspindys..

>>>juoda arka vedanti i tamsa..
-- Bet tamsiojoj pusėj tu?
- Kol kas.. bet nebeilgai!
-- Kur tu dingsi be manęs;)
- Būtent, be tavęs! Aš išvažiuoju!
-- Mes irgi: aš ir 'Švyturys'!
- Baik, kodėl tu taip!
-- Kaip?!
- Ech, nieko, mes tiesiog labai skirtingi. Aš rimtai išvažiuoju. DABAR: matai tą rudą 'renault', lagaminus ant galinės sėdynės.. Tai aš, tai mano..
-- ...
        rašysi man? Rašysi man!?
- Ant žemės!
-- Tiks ir taip, tik rašyk.
- Su tokiais batais tu nieko nejausi!
-- cha! atmeni: su tokiais pokštininkais kaip tu, niekur nevažiuosiu. o dabar? kas didesnis pokštininkas iš mūsų? hmm.. bet aš žinojau, kad tu išvažiuosi. Tu pildai mano svajones. Savo ir mano kartu. Gaila, kad ne aš pats..

>>>ir aš žinojau, kad tu žinai, nes tas vakaras, nors už užuolaidų ir buvo rytas, jis buvo. Tai buvo klaida (klaida) (klaida..)?.

Aš rinkaus, bet kaip ir visada nežinau ką reikia rinktis: tiesą ar gyvenimą? Tiesą?... Ne: gyvenimą.. Gyvendamas gali rasti savo tiesą, o pasirinkdamas tiesą, gali jos ir neįgyvendinti!
Ir aš gyvenau, kad rasčiau.

>>>Pliumpt! Kylantys saulės garai nuo kanalo paviršiaus čia pat susikondensuojantys ir lėtai krintantys atgal.. lyg i minkštą sofą. Toks tyras minkštumas, kaip odos.. ir kvepia pavasariu. Kvepia namais. Bet dar vakar.. Vakar tau rašiau žinutę ir neišsiunčiau, pasiunčiau į naktį.
Kur tada buvai tu?
Dabar aš tau pratrauksiu užuolaidą, gerai? bet nebus vėsu, pažadu, dabar jau diena.
Tuščias kambarys kupinas rytmečio aušros sumišęs su šviežiai plikyta kava virintu pienu. jauti? Tu niekada nejauti su savo sunkais, kadais buvusiais juodais batais. ne, čia ne tavo batai! Čia gal ir kojos ne tavo? O kūnas?..
Negaliu atskirt, jau seniai nemačiau šviesos, o tu tiesiog degi. Jaučiu virpėjimą, kai esi šalia, jaučiu šilumą. Bet ne tave. Mano akys apsiniaukusios. Ne, dar ne. Tu ne mano saulė, dar ne mano...

--Vėliau, gal tu pajusi vėliau? Tą patį, ką jaučiu ir aš tau?
-... vėliau...
--Ei, tu kartoji žodžius.. Bisous: @
-Aš negaliu tau pasakyti kas bus vėliau... Dabar yra dabar.
--Gal tiesiog palaukti?
-Jei nori, lauk!
Tiesiog imu dairytis po savo tuščią asketišką kambarį, po žalią spintą. Spoksau į baltą sieną. Ir nesiliauju galvojusi, ką jis atsakys.
Nenoriu žiūrėt į jį, jis per daug arti. Jis tiesiog mane apkabina ir laukia...
--bisous: @?
Ir nepaleisdamas manęs savo keliais, rankomis prisitraukia arčiau. Aš kone užgriūnu ant jo, sėdinčio ant stalo. Negaliu priešintis – man malonu, tačiau tik akimirką. Kitą akimirką aš jau savo smegenyse ieškau logikos, ir nespėjus nieko ištarti, jis nepaleisdamas manęs jau ir savo lūpom, vikriai išsitraukia marškinius iš džinsų. Jie jau prasagstyti. Ir mano rankos po jo rankom jau slysta šilta oda. Aš vis dar toj pačioj sekundėj. Jis jau kitoj minutėj, kitapus manęs, nešinas manimi..
-Ne..
Pagaliau smegenys išsiunčia impulsus. Ir jam į burną išrėkiu: NE..
Jis perplėšia tylą ir jau tada pabyra tūkstančiai žodžių.. be tvarkos, be prasmės, be atsako.. Mano žodžiai, tik man suprantami. Negaliu taip. aš nejaučiu tavęs. Aš matau kitą žmogų tavyje, aš jaučiu kito žmogaus šilumą, kai tu bučiuoji mane. Tai netikra. NE.
--Tu paliksi mane taip?
-Kaip taip?
--...
-Aš juk jau sakiau, sakiau prieš tai, kad ne. Ir man ‚ne‘ reiškia ‚ne‘, priešingai nei tau..
--Sil tu plait, chéri...
-Ne. Daugiau ne..
Aš išeinu, nors turėjai išeit tu. Aš prausiuos lietum, kad pamirščiau save.. Nes tavęs niekada ir nepažinojau..

>>> Atminty tik odos kvapas ir juoda arka vedanti i tamsa. jokios nuostabios saulėtos karštu pienu užplikytos kavos ir jokio rytmečio.. Tąkart buvai ne tu... turbūt buvo kitaip.. Negaliu prisimint. Vasara išdegino atmintį.
Kas dabar, kas kitas?
Ir kažkas ima belsti iš vidaus, kažkas ataidi. Bet praėjus dar vieną stotelę, suvokiu, kad tai aš. Tai tik laiko tekėjimas. Ir žingsnis po žingsnio, dar truputį, ir jau girdėt tylus tiksėjimas. Vėl ir vėl, garsiau ir garsiau.
Turbūt jau niekada nenutils.

>>> Ne, daugiau ne, bet viskas vėl iš naujo.. Mes vėl stovim prausiami nematomo lietaus priešais duris, pro kurias tik ką išėjom, priešais klubą. Tamsu, netoli vidurnaktis. Aš sutikau dar kartą su juo pasimatyt, nes norėjau tik pakalbėt, susitariau iki vidurnakčio. Deja, savo mintyse jis tarėsi nakčiai. Ir prieš vidurnaktį mes nusprendėm išeit iš klubo. Jis norėjo pavalgyt, o aš norėjau grįžt pas kitus draugus. Jis bando aiškint, jog aš turėčiau daugiau laiko praleist su juo. Pavyzdžiui, šiandien, jis po darbo NET nevalgęs, tik nusiprausęs atvažiavo susitikt su manim.. Jis bando įtikint, kad šį kartą bus kitaip. Jis savo perkreiptu veidu žaidžia manimi: aš jam negalinti skirti nei vienos nakties, kai savo drauges matau kasdien.
-Man nepatinka su tavim, taip kaip patinka leisti laiką su jomis.
--Tai ko tu išvis susitikai su manimi!?
-Na man ir su tavimi įdomu, tačiau kitaip.
--Aš niekaip nesuprantu ko tu nori! Ko tu iš tiesu nori!
- Juk sakiau, - Aš turbūt nemoku pasakyt, kartoju kartoju ir vis tiek niekas niekam neaišku, - aš neieškau tavęs dabar, aš ieškau savęs!
-- Pirmą kartą sutikau tokią merginą!
-... - Aš pasakyčiau, bet nemoku, aš tikrai dar nemoku. Pasakyčiau, kad visada būna pirmas kartas. Ir iš tiesų tai, tiesa. Juk pats taip sakei. Pats to siekei.


>>>Tiek pastangų dėta ir lieka tik tiksėjimas. AŠ IR TIKSĖJIMAS. Argi gali būt kitaip. Juk šiam pasauly esi vienas. Kaip prisimint tai kasdien. Tas kitas dienas, kai galbūt ima atrodyt kitaip. Bet tai visai netiesa, bent jau ne mano tiesa.
Karts nuo karto tiksėjimą pralenkia krintantys lasai. nuo veido ant veido, nuo mano veido ant žemės.. Kartais ima kapsėt nosis.. bet vis tiek garsas po garso.. tyla po tylos..
Kur TU esi dabar? Kodėl ne šį kartą...
Vėl ir vėl auginu kiautą..
Dar ne ši kartą, dar ne ši..

>>> Tūkstančiai skambučių, kurie nesuskamba. Bet jau pietų metas:
-- Hey, salut bella, jau pietavai?
- ne... mečiau..

>>> už lango baisi liūtis..
Kaip aš tau rašysiu ant žemės! ją tuoj nuplaus!