Palėpinukai

Žmonės skubėjo. Vienas įlipo į balą ir tylomis nusikeikė, kitas vis žvilgčiojo į laikrodį. Moteris smailais kulniukais kaukšėjo į grindinį tankiai ir garsiai, panašiai kaip pagreitinti garsai iš kalvių dirbtuvės... Tačiau nei vienas iš jų net nenumanė, kas dedasi to plytų pastato, pro kurį visi kasdieną praeidavo, palėpėje. Jos langelių, deja, niekas nepastebėjo ir net nenumanė ten esant palėpę, išskyrus keletą varnų, tūpčiojančių, kad nesušaltų, nuo vieno kamino ant kito...
    Jeigu kada nors norėtumėte išvykti į negyvenamą salą, tiesiog pailsėti nuo pasaulio, atidžiau apsižvalgykite – galbūt kur nors čia pat rasite ne vieną „negyvenamą salelę“. Tokioje gyveno ir Ida. Tiesa, jos salelė (palėpė plytiniame pastate) buvo ne tokia jau ir negyvenama - čia apie kojas glaustėsi didelis riebus katinas, vardu Velentinas. Jo vardas, beje, - Idos išmonė. Kaip ir keisti lėlių vardai: Žaliuokė, Mėlynoji Giesmė ir Saulės Zuikutis. O iš tiesų nieko keisto: Žaliuokė „žaliavo“ ryškiai žalia plaukų kupeta, Mėlynoji Giesmė turėjo dangaus žydrumo akis (stiklines). O Saulės Zuikutis, kaip turbūt atspėjote, buvo auksinių kasų. Ida kas rytą pasisveikindavo su jomis. „Kaip miegojai, Mėlynoji Giesme? “ „Žaliuoke, tavo plaukai susivėlę, tarsi kregždės būtų apsigyvenusios! ”. Tačiau svarbiausia palėpės persona buvo katinas Velentinas, trumpiau – Velentas. Jis kone kasdien smaguriaudavo uogiene: braškių, aviečių, mėlynių... Uogienės jam išvirdavo Ida.
    Viena kartą Velentinas kvailiodamas įkrito į kaminą ir grįžo namo jau nebe sniego baltumo kailiu, o tarsi pragaro smalose mirkęs. Ida nusigando pamačiusi juodą katiną savo namuose. Ji niekaip negalėjo patikėti, kad tai galėtų būti Velentas – taip neatpažįstamai jis buvo pasikeitęs! Mergaitė sugalvojo gudrybę-patikrinimą: juk niekas kitas pasaulyje taip nemėgsta uogienės, kaip josios Velentinas, o tuo labiau joks kitas katinas. Ida padavė juodajam lėkštutę su mėlynių uogiene. Katinas praėjo pro lėkštutę ir... užšoko ant stalo ir pavertęs stiklainį ėmė lapnoti uogienę. Ida nudžiugo atpažinusi Velentą. Uogienė varvėjo nuo stalo žemyn, ir Ida, nenorėdama, kad mėlynės suteptų kilimą, prisijungė prie Velentino – gaudė tekančią nuo stalo uogienę ir ją valgė. Po tokių „pietų“ abudu su katinu dar ilgai negalėjo nė pažiūrėti į jokią uogienę, tačiau šiandien ji – vėl mėgstamiausias Velento maistas.