Arbatėlė pas Lorencą

Aplink stalą vėl keliauja storapilvis balto porceliano arbatinukas. Moterys žvygauja ir juokiasi, skimbčioja puodeliai, pieno ąsotėliai, cukraus žnyplelės ir tviskantys madam Ivonos auskarai. Arbatėlė pas Lorencą jau kaip reikiant įsibėgėjusi.

Dievaži, iš tiesų tos moterėlės - siaubingai baltais dantimis, sunkiu makiažu ir neįtikėtinai dirbtina vario spalva dažytais plaukais, nužengusios tiesiai iš COSMOPOLITAN puslapių - vardas Loreta. Lorenca - tiesiog lorenca, kaip ji prisistato ir pageidauja būti vadinama - ji tapo dėl savo pseudoužsienietiško įvaizdžio ir pseudoaristokratiškų pobūvių pomėgio. Visa Vilniaus grietinėlė (ar greičiau pasukos) laukia pakvietimo į ekstravagantiškąją Lorencos penktos valandos arbatėlę varvindami seilę.

Šįsyk Lorencos arbatėlėje dalyvauja gana jaunas, bet jau autoritetą įgijęs mados dizaineris, visų mistiškų galų meistrė - būrėja pretenzingu slapyvardžiu Madam Ivona, jaunutė pradedanti fotomenininkė patikliai išplėstomis akimis ir vidutinio amžiaus vyras, kuris sumokėjo, kad nieks nepristatytų jo pavarde.

Moterys kvykčioja, vyrai santūriai linksi.
- Madamme Ivonne, - savo televizijos laidų vedėjos balsu kreipiasi  Loreta-Lorenca į aiškiaregę, - ar šįvakar mums nepaburtumėt?
Patenkinta sulaukusi tokio pasiūlymo, ponia mistikė-šmistikė pasipučia it katinas įsaulyje. Teatrališku mostu ji parodo prigesinti šviesą. Tuojau uždegamos žvakės, visi glaudžiau susispiečia apie apvalų stalelį. Būrėja dramatiškai išplečia akis ir pašnibždomis aiškina seanso taisykles:
- Kadangi neimu užmokesčio pinigais, turėsite man už kiekvieną pranašystę atsilyginti kitaip...
- Kaip - pasirašyti krauju? - nervingai sukikena šviesiaplaukė studentė.
- Ne... Turėsite papasakoti po vieną savo paslaptį, - sukužda pranašautoja ir, apžvelgusi publiką, dar labiau patenkinta atsilošia kėdėje.
- Kvailystės, - sumurma garbusis ponas Hugo Boss kostiumu, tačiau jo akys sublizga smalsumu ir nerimu.
- Sutikite, ponia Lorenca, kad permačiau jus kiaurai: šią damą pasikvietėte tik todėl, kad visoks misticizmas dabar madoje, - apsimestinai abejingai taria dizaineris ir siurbteli arbatos.
Akimirkai pradingsta madam ivonos šypsenėlė:
- Tau, jaunikli, tik ir težinoti, kas ma...
bet jos žodžius užgožia koketiškai žvygtelėjusi Lorenca:
- O, nevadink manęs ponia! Juk visi mes čia draugai. - Meiliai patapšnoja jam ranką. - O madam Ivona turi tikrą talentą, visi pamatysite. Nieko panašaus į šundaktarius ir šunšamanius, kuriuos rodo „Srovės“.
- Lorenca, jūs žiūrite televiziją? - pagyvėjęs teiraujasi dizaineris, aiškiai norėdamas pareikšti, jog tai nebemadinga, bet Lorenca vėl sucypia:
- Naa, žinoma, neee! Sykį mačiau šios laidos anonsą, kai įsijungiau pažiūrėti žinių.
- Turėjome suprasti, - murmteli kostiumuotasis vyriškis.
- Madam Ivona, grįžkime prie jūsų pranašysčių, - įteikliai taria Lorenca. Būrėjos rankose tuojau švysteli tarot kortų kaladė.
- Kortos, - nusivylęs purkšteli mados žinovas.
- O ko tikėjotės, kad rankinėje tampausi krištolo rutulį? - piktokai atrėžia aiškiaregė.
iš to, kaip dizaineris nužvelgia bulvių maišą primenančią madam Ivonos rankinę, atrodo, kad kaip tik šito jis ir tikėjosi, tačiau yra priverstas pastabas nuryti, nes ir jį iš tiesų nepaprastai domina išpeiktieji, madingieji misticizmo dalykai.

Po reikšmingos, įtampą didinančios pauzės, kurią, atrodo, Madam apskaičiavo sekundometru, bulvių maišo savinbinkė netaktiškai duria drūtu pirštu blondinės pusėn.
- Tu! Tu būsi pirma. Žvaigždės man kužda, kad pradėti turėčiau nuo tavęs.
Merginai iš susijaudinimo net ima drebėti rankos, o madam Ivona, nenuleisdama nuo jos akių, maišo ir maišo kortų kaladę. Kažkodėl prietemoje ji atrodo padidėjusi, rūstesnė ir valdingesnė.




/bus tęsinys/