Batų parduotuvė kitame krante

Net neįtikėtina, kaip atgaivinti gali trumputis pokalbis su nepažįstamu žmogumi, šįkart- batų pardavėja. Jau spėję nusidėvėti klausimai išrodo kaip gyvybės šaltinis, nes jei ne jie, regis, nebeliks paskutinių jėgų vilkti kojas niekaip neprisijaukinamo miesto gatvėmis. Neprisijaukinamo? O juk kaskart noriu čia grįžti, ypač po ilgai trunkančių klajonių tolimuose kraštuose, kur nėra nei tylos, nei rimties, nei sulėtėjusio laiko, priklausančio tik man.
Tie klausimai- iš kur tu, ar patinka mūsų šalyje- nors ir kuria atstumą tarp klausiančio ir atsakančio, nes mes iš esmės kitokie, iš kitur ir kitaip, bet šįryt jie paslaptingai mus jungia. Gal todėl, kad žmonėms, užsukantiems į batų parduotuves reikia ne tik batų, bet ir išgirsti žmogaus balsą, pajusti žmogiškąją intenciją. Gal ir mūsų bendrybę vaizduojuosi tik todėl, kad jaučiu iš mergaičiukės tą žmogišką intenciją į mane, žodžius nesvarbu apie ką, bet skirtus tik man, pokalbio partnerei. O kur dar jos atnešti gėlėm žydintys batai! Tik nelietingam orui, - droviai ištarė ji, kad tik netyčiom mano apsisprendimo nepakeistų. Kaip gi galėčiau! Gėlių žiedais išpuošti, su chaki apvadėliais ir minkštučiai lyg avelių vilna. Tokie mildiški mildiški, - pasakytų Saulė. Lauke dulkia lietus, tad tenka savo lengvų žingsnių viltį neštis rankoje. Padėkoju mergikei ir atsisveikinu jos kalba, kad bendrumas mūsų būtų dailiai apkraštuotas gėlėtu chaki nėriniu. Tik nušvito ji! Vis gi kiek daug reiškia sava kalba.
Nežydinčiais batais žengiau tolyn. Slidžiom, lietaus mylėtom uolų atbrailom į pačią kalno viršūnę. Tik nepaslysk, tik turėk dar lašelį jėgų ir užlipsi. Pavyko. Dabar stovėjau viršūnėj, glostoma sustiprėjusios dulksnos, o prieš mane vėrėsi Baltijos vandenys ir visi miesto statiniai: bažnyčių bokštai, salas jungiantys tiltai ir grakštūs namai. Niekaip nerasdavau tinkamo epiteto jiems, bet dabar manau, kad jie yra grakštūs. Kaip spalvoti Turkijos namukai yra jaukūs, taip pastarieji grakštūs. Ploni, aukšti ir grakštūs.
Sekmadienio rytas. Šventa diena ne tik mano krašte, bet ir čia. Aidintys bažnyčių varpai, pradėję skambėti iš toli artėjo, mišo vieni su kitais ir užliejo visą erdvę, į kurią žvelgiau nuo sulyto kalno. Bandžiau suprasti, kodėl jų darna šįryt tokia sakrali man rodėsi, didinga ir šventiška, juk jau ilgą laiką sakralumą atradau po mėlynais kupolais ant rytietiškų kilimų, bet šiandien varpai, o ne gerklinis muedzino balsas aidėjo many. Gal kalti Hemingvėjaus varpai, kurių virves vėl pradėjau tampyti, o gal supratimas, kad vandenys, kuriuose nardinau žvilgsnį, skalauja ir mano namų krantą...
Karts nuo karto praeidavau pro “Agueli”, kurios iškaboj rašė: kavinė, galerija, skaitykla. Vis dirsteldavau nedrąsiai į vidų, bet niekad nevėriau durų, o šiandien spustelėjau rankeną ir jau sėdžiu senoviniam krėsle su kavos puodeliu rankoj. Knygų lentynos, paveikslais nukabintos sienos ir didžiulis laikrodis, tapęs akvariumu. Dar gyvendama savo mieste ilgėdavausi piešto ir rašyto samplaikos, kurioj tarpti būtų įmanu su kokio karštimo puodeliu, o dabar jau tarpdama- ilgiuosi namų. Gal namai visai ne kitame krante, kurio ilgiesi kur tik bebūtum, o “Meilės mėnulyje”, “Indiškoje serenadoje” ir visuose tuose eilėraščiuose, kuriais išklijuota siena už mano nugaros? Gali būti. Aš tik ilgiuosi namų.