Krentančių angelo plunksnų šnabždesys

Pabalę nuo šalčio pirštai stipriai laiko rūdijantį vinį. Panagių purvas tykšta žemyn, uždengdamas tiesią liniją lentos paviršiuje. Akis primerkta sprendžiamai žiuri ar kalant pro purvą liks žymė savimi besipuikuojančios lentos paviršiuje. Netoliese atsisveikinęs su obelimi ir palinkėjęs kitais metai sėkmingai brandinti gausų derlių, krenta paskutinis obuolys atsimušęs į lentą rieda artyn prie nuosprendį vykdančio plaktuko. Kas gali būt baisiau nei panagių purvas ant laku kvepiančių fasadiniu snobiškumu išsidabinusių durų? Mėšlinos dirvos likučiai drimba šalia tikros odos batų. Juodu gedulu apsisiautę spindintys valdantieji stovi laukdami leidimo pakutenti meninio kačiuko pasmakrę. Murkuojantys, akytes markstydami, riesdami nugarytes drasko brendžio pakuotes kampe. Geriam už laidotuves, už vienybę, už leidimą būt savimi, už troškimą,
už nuolankumą, už belytiškumą, už nebūties debesų skonį, už tylą savyje.

Stalinė lempa ryškiu šviesos ratu apšviečia šimtamečio stalo lentas. Aklo išmintingumo nagai drasko stalo gyvasties gyslas. Krištolo snobiškumas plyta ant plytos stato sienas. Tvartų kultūra nyksta grimzdama tūkstančių žodžių labirinte. Pilkas dangus. Pakelės žvyras smulkiom karpom nusėja užšalusį provėžos vandenį. Pamestas praeities laiškas po ledu. Surus rašalas liejasi, popieriaus lapas tirpsta, nei paimt nei perskaityti. Už žvyrkelio griovio beveidė baidyklė. Senas nušiuręs švarkas darkomas vėjo plevėsuoja barstydamas smulkius didvyriškumo praeities prisipažinimus. Sunkūs guminiai batai veliasi molinos dirvos paviršiuje. Per tamsų  stiklą bežadės akys įdėmiai ieško asmeninio nuopelno dešifruojant anuometinio voratinklio gijas. Šarka šaunuolė snape įsikibus tempia likimo nugludintą, pelėsiais išrengtą sovietinį popierinį rublį. 

Glotnaus automobilio stiklu slysta snaigės tirpdamos debesų ašaromis. Pieva pamažėle užsikloja baltu gedulo užtiesalu slėpdama juodus kurmiarausių spuogus. Šaligatvis purtosi netikėtos baltos doktrinos ir nuožmiai kovoja dėl teisės buti juodam. Pavieniai praėjūnai jį džiugina savo žingsniais atverdami juodas teliūskuojančias vandens  properšas. Anapus kelio pavienės liepsnos dėkodamos gyvenimui šnabžda užmarštin grimztančių prisiminimų maldas. Nebūties salelės pražysta ilgesingais liepsnų  gėlinais. Penkiolika minučių atminties knygos skaitymo ir dar išlikusių vaizdinių peržiūros prie kojų plevent kelrodei žvakei. Nueinant ant mūsų žingsnių aido erzindamas užslenka tamsus debesies šešėlis: ar tai iš tikro buvo, ar buvo tos dienos ir naktys prisotintos rūpesčių ir nenuilstamo siekio. Duslus gergždžiančių automobilio durų  trenksmas ir vėl iš naujo pradedam skaičiuoti lekianti laiką.
Naktis šilta motinos skraiste pritemdo boluojančius kapinių tvoros akmenis.

Cypdamas šiukšlių konteinerio dangtis pakyla atverdamas gausias viltis. Metaliniam kape išgąsčio plečiamos katino akys stebi dangaus žydryne riedančius baltutėlius snaigių  pūkus. Palei tamsos ir šviesos pakraštį du siluetai laukia ženklo. Nuolankumas gelbsti margą katino kailį. Laužo dūmais dvelkianti, asfalto spalvos ranka švelniai pakelia katino snukutį ir paglosto pasmakrę. Popierinė dėžė kvepianti rūkytos dešros puikybe nenoriai įsileidžia pamestinuką. Nosis nusikračiusi pilkos spalvos skysčio paleidžia jį žemyn, tartum tvirta sėjėjo ranka  berdama saują rugių į pavasarinę drėgme garuojančią juodą dirvą. Beformė masė žnekteli į mėlyno plastmasinio maišiuko raukšlėtą paviršių. Keturios rankos lyg šikšnosparnio sparnai šnarinėja versdamos teisiųjų kasdienos rūpesčių sąrašą. Iš mėlyno maišelio išslysta geltonas popieriaus lapas su skubia ranka parašytais žodžiais „ kasdieninės duonos duok mums šiandien “.

Bejėgis vadas trypčioja savo garbės parketu. Šalia stovintys pavaldiniai paklusniai tylus. Tretieji metai apsimetinėjimo, prirašytų tekstų skaitymo, parduotų priesaikų skaičiavimo. Už lango lyg šešėliai per dulkėtą likimo taką slenka pabėgėliai. Jie tyliai išnyksta ateities rūke nudelbę akis, tarp lūpų kramsnodami asmeninio nuolankumo skonį. Baltas kreidos antspaudas ant juodo aikštės akmens „ melsk už mus nusidėjėlius dabar ir mūsų mirties valandą“.

Raukšlėtos rankos be gailesčio gniaužia šilkinę lango užuolaidą. Už paauksuoto lango stiklo darbininkai iškėlę ištirpusio aukso sklidiną puodą. Du trečdaliai auksinio stabo jau nulieta. Pirmieji prisiekia ištikimybę bevaisei
statulai...........................