Kaip aš viliojau ūkininkaitį... (tęsinys)

Taip ir ūžtelėjo karštis.  Jutau, kaip degė veidas ir ausys.  Aš tiesiog liepsnojau, maniau sudegsiu su visa savo naująja suknele.
- Užeikit, prašom sėstis- vos išlemenau išdžiuvusiu liežuviu, o toliau ką sakyt, nežinojau.
  Levukas buvo paniuręs, o Pranas plačiai šypsojosi.
- Na ir graži tu šiandien, mergužėle, gatvėje sutikęs neatpažinčiau- juokavo jis.
- Ir jūs ne taip atrodot, kaip per kūlimą- po truputį pradėjau atsigauti. – Į kermošių atvažiavot?
- Nė nežinojau. Bet jeigu kermošius, tai reik ir kermošavos- traukdamas iš kišenių saldainius, juokėsi Pranas. – Girdėjau panelė saldžiai mėgsta.
- O čia nuo manęs- Levukas iš rankovės ištraukė didelį saldainį ir padėjo ant stalo. – Tai aš jau eisiu.
- Pabūkim. Ko taip skubi? - nustebo Pranas.
- Man jau metas pietų liuobai, negaliu vėluotis.
- Gaila, o aš galvojau, man savo miestelį aprodysit. Na ką gi, ačiū brolau, kad parodei, kur Aliutė gyvena. Daugiau neturėjau pas ką pasiklausti.
Kai išleidau Levuką, Pranas pasiūlė:
- O gal mes pasivaikščiosim?  Iki kūlimo net nežinojau, kad toks miestelis yra. Įdomu būtų iš arčiau pamatyti.
- Galim- sutikau, galėdama su tokiu vaikinu pasirodyti. Kai Pranas atsistojo, aš dar kartą nužvelgiau jį nuo galvos iki kojų.  Kostiumas pilkas  kaip nulietas, marškiniai baltutėlaičiai, o ant kairės rankos riešo laikrodis. Batai nublizginti kaip lakiniai, o gal iš tikrųjų lakiniai? Veidas truputį įdegęs, ant kaktos užkritęs rusvų plaukų pluoštas. Dailus, nėr ko kalbėt.  Kiekviena mergaitė tokio norėtų…
  Pamatys, niekur nesidės ir ta senė. Juk reikia jai viską matyti, viską girdėti. Turės vėl ką pliurpti…
  Pirmiausia atėjome iki miestelio galo, kur prie tilto didžiulis kryžius stovi, atlaidų proga žalumynų vainikais papuoštas.
- Tur būt pas jus labai šventi žmonės gyvena, kad tokį kryžių pastatė? - pastebėjo Pranas.
- Nežinau, bet čia dar ne viskas. Kitame miestelio gale prie kito tilto antras toks yra- didžiuodamasi aiškinau. Kai tilteliu perėjom į kitą upelio pusę, parodžiau pieninę ir sinagogą. Taip vaikštinėjom, kol ėmė mažėti žmonių ir ištuštėjo gatvelės.
Kai grįžome, paklausiau:
- Na, kaip patiko mūsų miestelis?
- Patiko.  Graži bažnyčia. Vien tokia didelė nauja mokykla ką reiškia. Upeliukas tai menkas, bet net trys nauji tiltai per jį.  Miestelis švarus, nesimato lūšnų. Tvarkingi miestelėnai. O jūs, ar seniai čia gyvenat?
- Nuo pat užgimimo, kojos nebuvau niekur iškėlusi.
- Manau, dar visaip gali pasikeisti- kažkaip mįslingai pasakė Pranas.
Mes dar kiek pasikalbėjom ir  jis, pasižiūrėjęs į laikrodį, kuris spindėjo iš po rankovės, pakilo.
- Man jau metas. Ačiū už vakarienę, buvo labai skanu- pasakė ir pabučiavo mamutei į ranką. – Iki kito karto.
Aš jį palydėjau iki vartelių.
- Taip vienos ir gyvenat? O kur tėvas? - staiga pasidomėjo Pranas.
- Aš neturiu tėvo. Mirė, kai neturėjau nė dviejų metukų.
- Tai, vadinasi, našlaitė?
- Nė kiek nesijaučiu našlaite. Mamutė man viskas. Beje, pas mus miestelyje birželio pabaigoje šv. Petro Povilo iškilmės. Atvažiuokit- nesugalvojusi ką sakyti, pakviečiau atsisveikindama.
- O, nelauksiu aš taip ilgai. Atvažiuosiu greičiau. Dabar žinau kelią.  Ar lauksi?
- Labai - atsakiau tyliai ir nuleidau akis. Jis nusišypsojo.
Atsisveikindamas Pranas ir man pabučiavo į ranką.

  Taip ir prasidėjo… Šeštadieniais  Pranas, sekmadieniais Levukas. Jis gerai žino, kad čia lankosi Pranas, bet apie tai niekada neužsimena. Mes  su Levuku ir toliau bendraujam taip, kaip per žiemą ir man su juo gera. Pripratau aš prie jo, ką ir bekalbėt. Levukas  man toks artimas, nuoširdus, savas, o Pranas ir toliau man išlieka mįslė. Pasirodyti su juo aišku gražu, bet šiaip nieko rimto. Vis su juokeliais, nesuprantamom užuominom, pilnas kalbos, o apie save nieko nešneka. Nežinia iš kur atsiranda, nei kur dingsta. Bet vistiek aš jo laukiu ir kievieną kartą pamačiusi jaudinuosi. Nesvarbu pagaliau visa tai, svarbu, kad lankosi ir nėr čia ko slėpt. Laukiu aš jo. Laukiu labiau negu Levuko ir gana.
Nemažai praėjo laiko, kol vieną kartą Pranas ir daugiau išsišnekėjo.
- Tu, mergužėle, gal galvoji, kad aš koks gaspadorius. Važinėju po kaimus su savo kūliamąja, visų gerbiamas, vaišinamas . Ne, taip nėra. Viso labo aš tik gerai nusimanau apie variklius. Mano tėvukas visą gyvenimą dirbo malūne už mašinistą, o nuo jo ir aš išmokau. Nusiperka gaspadoriai kūliamąsias  ar tai dėl onoro ar pasipelnymo, o apie variklius nieko neišmano. Už tai, kai ateina ruduo, pasidarau baisiai visiems reikalingas. Iš karto kuldavau po savo valsčių, o pakui, kur geriau moka. Per sezoną pasidarau nemažai pinigo. Antrą gyvenamo namo galą užverčiau grūdais, o mama bekonus augina. Jūs, kaip matau, irgi ne kokios turtuolės. Kuo mes ne pora?
- Pora pagal Dievo norą- nedrąsiai bandžiau pajuokauti.
Nusijuokęs Pranas toliau tęsė:
- Negalvoju visą gyvenimą su kūliamąja trankytis. Mano svajonė- geležinkelis. Pas mus Šeduviškėse kartais reikalingi darbininkai. Vis laukiu progos. Nuo mažens spoksodavau į tas juodas garais pūkšinčias mašinas. Reikėtų, žinoma, pasimokyt,  bet minties iki garvežio mašinisto prasimušt, neatsisakysiu.
- Tai jūs, pasirodo, nuo Šeduviškių? - nustebau. – Juk tai turbūt labai toli? Kaip tada mus pasiekiat?
- O kam tada yra traukiniai? Iš ryto išvažiuoju ir apie pietus būnu jūsų stoty.
- Bet gi mūsų miestelis gana toli nuo stoties – pertraukiau nusistebėjusi.
- Na ir ką reiškia tie keli kilometrai. Laiko turiu gražaus. Vieškelis tiesus, pusė kelio miškas.
- Na, o kaip atgal? - teiravausi.
- Atgal irgi traukiniu, vėlyvuoju.
- Nieko sau. Gerai, jeigu gražus oras, o jeigu lietus?
- Per visą tą laiką kiek čia vaikštau, tai tik vieną kartą gerai išmaudė- juokėsi Pranas.
  Pasirodo jis ir rimtai kalbėti moka. Be reikalo aš abejojau ir nepasitikėjau. Atėjo laikas ir viską sužinojau.
- O iš vis ar tu žinai, mergužėle, ar bent nutuoki, ko aš būdamas Šeduviškis jūsų kraštuose minu takus?
- O jei nežinau, tai gal pasakysit?
- Ir pasakysiu. Įsimylėjau aš tave iki ausų. Savaitę dar ištveriu, o jei ilgiau, tai nežinau kaip būtų. Jei ne taip toli, tai kiekvieną dieną aš čia sėdėčiau, taip norisi tave matyt. O tu, ką tu manai apie mane? Gal net nepagalvoji?
- Galvoju, galvoju ir dieną ir naktį- pasakiau, kas ant liežuvio užėjo, bet jis buvo visai rimtai nusiteikęs.
- Tu juokauji, bet šiandien man ne juokai galvoj. Noriu viską išsiaiškint. Būtų kvaila veržtis ten, kur tu visai nereikalingas. Kartais man atrodo, kad ir aš tau patinku. Bet kam tos abejonės? Šiandien, būtent šiandien aš turiu žinot. Ar myli tu mane?  Prašau atsakyti rimtai, be juokelių.
Viskas taip netikėtai ir dar toks klausimas. Aš ir vėl užsiliepsnojau. Juk myliu, labai myliu, labai laukiu. Kiekvieną kartą jį pamačius spurda širdis. Nemiegu naktimis, vis galvodama apie drauge praleistas valandas. Jaudinuosi kaip kokia kvailė, o jis juk viską mato ir supranta. Ko aš delsiu? Ką jis pagalvos? Ko gero, kad abejoju?
- Myliu ir aš- ištariau sausa burna ir iš karto lengviau pasidarė.
- Ar gerai išgirdau?
- Taip, taip, taip myliu- išbėriau ir užsidengiau veidą.
- Na ko gi tu taip jaudiniesi, mano mergužėle? - pasakė prieidamas ir paėmęs ranką, užmovė žiedelį. – Kitą nupirksiu tikrą, šliūbinį. Juk tekėsi už manęs?
- Taip, taip, žinoma, nieko daugiau nenorėčiau- jau drąsiau prisipažinau.
- Na ir sakyk, kad nėra likimo. Kai tik pamačiau tą pabaigtuvių vakarą ant suolo galo, tai taip kas būtų patraukęs už širdies. Patikėk, buvo man tų merginų, ir gaspadoriai savo dukteris piršo. Nenorėjau būt už nesamdomą berną: vasarą už plūgo, rudenį su kūliamąja pinigams kalti, bet jei būtų katra patikus taip, kaip tu dabar, gal nieko nebūčiau žiūrėjęs. Prisipažinsiu, ilgokai bandžiau save, stengiausi negalvot, maniau užsimirš taip kaip yra buvę, bet kuo toliau, tuo darėsi vis sunkiau, o kai atvažiavau, tai tvirtai nusprendžiau. Aš jau ne piemuo, viską apmąsčiau, šeima pasirūpinsiu, sugebėsiu. Turiu didelių planų ateičiai, bet apie tai vėliau. Šį sezoną dar padirbėsiu, o ant kokių Kalėdų galėtume ir vestuves atšvęsti. Kaip tu manai? Be to ar nevertėtų ir tau kurią dieną pas mus apsilankyti? Pamatytum, kaip gyvenam, su senaisiais susipažintum. Manau tu jiems patiksi. Aš pas juos irgi vienas.
- Su viskuo sutinku, tik bus nelengva taip ilgai tavęs nematyti- ištariau. – Bet aš tavęs labai, labai lauksiu.
- Man užteks to, kad žinosiu jog tu manęs lauki- pasakė Pranas ir apkabino.
- O kiek gi tau metų, Aliute? Niekada nepaklausiau, atrodai tokia jaunutė.
- Per šv Jurgį sueis dvidešimt. Ne tokia ir jaunutė. O ką, tikėjaisi jaunesnės?
- Kaip tik bijojau. Tiek visokių sumanymų, o ko gero klebonas šliūbo neduos, kad per jauna.
  Abu skaniai nusijuokėme.
                                (B. d.)