Viktorijos lapas

Plaukai, lyg lengvabūdės moterys, skraidžioja vėjuje, pakol aš basa ar basas, žaidžiu su aitvaru, atvirose paprastumo pievose. Žodžių nereikia, man užtenka dambrelio, močiutės švento upelio kvėpavimo, jų tobulumo harmonijos, kuri savo galingumo pildo mano minčių  pasaulį. Aš juokiuos, mano lūpos banguoja, baisu, kad vieną vakarą nepabustų audra, ir neleistų klausyti Ryžio pasakojimų apie šventyklas, jų didybę, kurios užrašytos ant viktorijos lapų, kur tikėjimas ir pasitikėjimas toki reikšmingi, kad be jų žvėris būtų sipnas, bereikšmis ir suvalgytas, bet tai paliksiu dievams, turiu ieškoti savo paslapties žemuogės.