Pasaka apie spalvotus žmones

Pasaka apie spalvotus žmones

Ar dar yra pasaulyje tokių žmonių, kurie nebūtų girdėję apie šen bei ten pasirodančius mažus žalius žmogeliukus, dažniausiai pavadinamus ateiviais iš kitų planetų?
Girdėjusių tai tikrai galima sutikti nemažai, o štai tokius, kuriems pasisekė tas retenybes pamatyti, su jais bendrauti, tikrai galėtume suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
Prisipažinsiu, kad ir man neteko susipažinti su  tomis retenybėmis, tačiau  nusišypsojo laimė sutikti tokį žmogų, kuriam pačiam, anot jo žodžių, teko savo akimis regėti žalius mažuosius žmogeliukus ir net pabendrauti su jais.
Istoriją, išgirstą iš to pasakoriaus, aš paskubėjau užrašyti, o dabar skubu perduoti jums, mano mažieji ir dideli skaitytojai.
Kodėl tokie susitikai įvyksta taip retai? Ogi todėl, kad žaliųjų žmogeliukų liko tiek mažai, jog juos sutikti yra labai maža tikimybė, o po susitikimo su didžiaisiais žmonėmis mažųjų žaliųjų žmogeliukų dar sumažėja. Kai perskaitysite šią istoriją sužinosite, kodėl?
Tai, štai kokią istoriją išporino manasis sutiktasis:
Žalieji maži žmogeliukai nėra jokie ateiviai iš kitų planetų. Tai senieji, patys tikriausieji Europos žemyno gyventojai. Kas ir kodėl taip atsitiko, kad šie tikrieji Europos gyventojai turi slėptis ir vengti bendrauti su didžiaisiais žmonėmis, jie aiškina taip:
Kai žmonių sutvėrėjas lipdė pirmuosius žmones, jam reikėjo pasižymėti kuriuos sukūrė pirmiau ir kaip kiekvieno lipdymo žmonės laikosi jiems prisakytų paliepimų. Suprantama, kad tada žmonės neturėjo nei vardų, nei pavardžių, todėl juos žymėti imta spalvomis.
Pirmiausia žmonių sukūrėjas nulipdė žaliuosius žmogelius. Jie tapo žaliais todėl, kad molis, iš kurio juos lipdė buvo pačiame žemės paviršiuje, todėl net nenoromis susimaišė su žolės velėna. Be to, pirmieji žalieji žmonės išėjo tokie maži, kad gyventi žemės paviršiuje jiems buvo per sunku. Nežiūrint to juos apgyvendino pačioje gražiausioje žemės vietoje, ten kur dabar yra Europa. (autoriaus pastaba, kaip žinia tada egzistavo tik vienas žemynas, vadinamas Gondvana.) 
Nelikęs patenkintas pirmuoju savo darbu, žmonių lipdytojas nutarė patobulinti savo sumanymą ir nulipdė kitus, kur kas didesnius žmones. Šie žmonės buvo lipdomi iš gilesnio žemės sluoksnio, molio, susimaišiusio su smėliu, todėl antrojo lipdymo žmonės išėjo geltoni, kuriuos apgyvendino priešingoje žemyno pusėje, ten kur dabar yra Azija.
Kad žmonių kūrėjui būtų lengviau stebėti, kuris jo kūrinys yra tobulesnis, tiek žaliesiems, tiek geltoniesiems buvo uždrausta tarpusavyje maišytis ir bendrauti, nors nenumaldomą norą bendrauti su pačiu kūrėju jis įdiegė visiems savo kūriniams. Bet žmonių lipdymo meistras, paskelbdamas tokį draudimą, nė nepamanė, jog žmonėms, kuriems buvo įdiegtas nenumaldomas noras bendrauti su pačiu žmonių kūrėju, gali būti per sunku išgyventi be vienas kito paramos. Todėl, kol menininkas dirbo prie trečiosios, mėlynųjų rasės, geltonieji ir žalieji, neturėdami galimybės bendrauti su savo sukūrėju, šiam neapsižiūrėjus, pradėjo bendrauti tarpusavyje. O kai buvo baigtas trečiasis kūrinys, geltonieji ir žalieji jau buvo taip tarpusavyje susimaišę, jog buvo galima išskirti net atskirąją – rudą - rasę.
Žmonių lipdytojas užsirūstino ne juokais, tačiau savo pradėto darbo nemetė, o vis galvojo kaip skirtingas spalvas išlaikyti skyrium.
Tik po daugelio galvojimo dienų jam užgimė mintis didįjį žemyną padalinti į kelis mažesnius, atskiriant juos vieną nuo kito plačiais ir giliais vandenynų vandenimis.
Taip kiekviena rasės spalva gavo po atskirą žemyną.
Naujausias kūrinys – mėlynieji - atsidūrė Antarktidoje, nepaklusnieji, sumišę geltonieji ir žalieji, kurie dėl tokio susimaišymo tapo rudaisiais, buvo perkelti į Australiją, o paklusniuosius geltonuosius paliko gyventi Azijoje.
Nepaklusnius žaliuosius, kad šie niekada daugiau nesugalvotų bendrauti su geltonaisiais padarė neatsparius saulės spinduliams, taip tikėdamasis visai juos išnaikinti. Dėl to daugelis žaliųjų mažųjų žmogeliukų išmirė jau tada. Kiti, gelbėdamiesi nuo tokios bausmės, sulindo į tamsius urvus, kur tebegyvena iki šiol. Tačiau jų noras bendrauti su kitais žmonėmis yra išlikęs iki dabar, nors po kiekvieno tokio pasimatymo nuo jiems pražūtingų saulės spindulių jų miršta vis daugiau. Dabar jų vos vienetai beliko. Todėl juos pamatyti darosi vis sunkiau ir sunkiau. O dabartiniais laikais jie pasirodo tik tada, kai įvyksta pilnas saulės užtemimas. Pamatyti juos tokiomis aplinkybėmis tampa beveik neįmanoma.
Neilgai džiaugėsi padovanotuoju Antarktidos žemynu ir mėlynieji. Nors jų spalva labai derinosi su žydra ledo spalva, jie nuolat skundėsi sutvėrėjui, kad ten gyventi jiems per šalta. Nesulaukę paramos iš savo sukūrėjo, būriais jie ėmė skverbtis į kitus žemynus, tačiau aplinkui tą žemyną vanduo toks šaltas buvo, kad nė vienam iš jų nepasisekė išsilaipinti kitame žemyne. Pagaliau kūrėjas jų pasigailėjo, paversdamas juos pingvinais, kurie šalčio nejausdami gyvena ten iki dabar.
Likęs nepatenkintas visomis iki tol sukurtomis žmonių grupėmis, žmonių kūrėjas ėmė molį iš pačių giliausių sluoksnių ir nulipdė tikrą milžiną raudonodį indėną, kurį apgyvendino toliausiai nuo kitų - Amerikos žemyne. Tačiau ir šie nebuvo jam labai paklusnūs. Nepasiklausę jie apgyvendino net du žemynus, t. y., pietų ir šiaurės Ameriką. Už tai jie buvo pasmerkti, kad bus naikinami vėliau.
Saulė, naikinusi žaliuosius, taip įsismarkavo, kad žemė net pajuodo nuo jos pražūtingų spindulių. Todėl kita nulipdytų žmonių grupė išėjo tokie juodi, kad juos apgyvendinti buvo galima tik Afrikos žemyne, kur ir šiandien saulė tiesiog kabo virš žmonių galvų ir savo spinduliais kepina čia gyvenančių žmonių pakaušius. Kaip tokį karštį ištveria tenykščiai? Ogi todėl, kad iš tokio molio (perkaitusio saulėje) jie esti nulipdyti.
Įgijęs tiek daug patirties žmonių kūrėjas nenuleido rankų. Jis vis norėjo nulipdyti jam visiškai paklusnų ir nuolankų žmogų. Tad nusivylęs ankstesniais kūriniais, jis ir vėl ėmėsi šio darbo iš naujo. Dabar jis nulipdė patį didžiausią, raumeningiausią žmogų ir vylėsi jį apgyvendinti savo sukurtame Rojuje bei Atlantidoje, kur vylėsi pats prižiūrėsiąs, kad ši žmonių grupė visiems laikams liktų jam pamaldūs ir paklusnūs.
Deja, nesusipratimai prasidėjo dar tik pradėjus lipdyti pirmąjį egzempliorių. Belipdant šį žmogų paaiškėjo, kad visos gamtoje egzistuojančios spalvos jau sunaudotos. Beliko šitą grupę palikti baltus, nedažytus.
Taip ir gyveno žmonės atskiruose žemynuose, net nežinodami, kad egzistuoja ir kiti žemynai, o ten gyvena  žmonės kitokios odos spalvos.
Turėdami paties kūrėjo įdiegtą nenumaldomą norą bendrauti, pirmieji savo valdovui nepakluso baltieji žmonės. Matydami, kad jų kūrėjas su jais bendrauja tik tada, kai šis panori, jie nepaklausė jiems prisakyto reikalavimo ir ėmė bendrauti tarpusavyje. Maža to, šiam savo norui patenkinti, baltieji pirmieji pasaulyje susikūrė artikuliuota kalbą, kuri su neesminiais pakitimais egzistuoja iki dabar. Vėliau šiai kalbai užrašyti net susikūrė runų raštą. Galbūt šiandien dar nedaugelis žmonių žino, kad ši pirmoji kalba skambėjo lietuviškai. Tik vėliau ji išsirutuliojo į kitas pasaulio kalbas, kurias ir šiandien mokslininkai pripažįsta kaip indoeuropiečių kalbų grupę. Bet ir tokiu akibrokštu baltaodžiai nenustojo stebinę savo sukūrėjo. Kadangi jie gyveno kartu su savo kūrėju ir bendravo su juo kur kas dažniau negu kiti pasaulio žmonės, iš jo atsitiktinai sužinojo apie egzistuojančius kitus žemynus bei ten gyvenančius kitokios spalvos žmones. Baltieji ėmė statyti didžiulius laivus ir rengėsi aplankyti tuos kraštus.
Matydamas, kad baltieji žmonės tampa patys nepaklusniausi, žmonių kūrėjas užsirūstino ir ant jų. Bausdamas nepaklusniuosius jis atėmė iš jų turėtus Rojaus ir Atlantidos žemynus. Tuos žemynus jis paskandino vandenynų gelmėse. Gerai, kad jau tada baltaodžiai turėjo tiek laivų, kad galėjo jais išplaukti ieškoti naujos vietos apsigyventi.
Beklaidžiodami po vandenyno platybes šie žmonės aptiko praktiškai neapgyvendintą Europos žemyną, kuriame apsistojo ir gyvena iki dabar. Yra išlikę senųjų raštų, kad ši tragedija įvyko vos prieš 5000 - 6000 metų. Per visą šį laikotarpį senieji Europos gyventojai – mažieji žalieji žmogeliukai netrukdė nei baltiems žmonėms, nei pastarieji ankstesniems Europos gyventojams, nes žalieji ir dabar gyvena urvuose, kadangi negali pasirodyti saulės apšviestame žemės paviršiuje. Todėl iš esmės jie vieni kitų nemato. O jeigu susitinka, tai mažesniuosius ištinka neišvengiama mirtis, visai ne dėl baltųjų žmonių kaltės.
Bėgo metai, žmonės pradėjo bendrauti tarpusavyje visame pasaulyje. Taikiam žmonių bendravimui odos spalva netrukdė. Taip baltieji atsidūrė ne tik Europoje, bet ir kituose žemynuose, o ir kitų žemynų žmonės nesėdi užsidarę savose žemėse. Keliauja jie po visą pasaulį, nes visas pasaulis priklauso žmonėms. Net ir žmonių kūrėjas tapo atlaidesnis savo kūriniams. Kol šie, nekreipdami dėmesio į skirtingas žmonių odos spalvas, gyvena taikoje, žmonių kūrėjas dabar jau nedraudžia jiems tarpusavyje bendrauti.
Šios, pasakos pradžioje paminėto pasakoriaus nepaprastai įdomios, istorijos moralas turėtų būti toks, kad mes, lietuviai, iki šios dienos išsaugoję seniausią ir archaiškiausią Ide prokalbę, lietuvių kalbą, privalome ir toliau rūpintis šia kalba ir nepriklausomai nuo amžiaus saugoti ją ir didžiuotis tuo, ką turime.


Albertas Drešeris
2008 01 08