Tikra istorija. II dalis. Baimė

Tai nebuvo tik istorija, nes viskas susiję kaip domino. Sukrušta nuotaika tęsėsi, o aš bandžiau vėl apgauti save tikindamas, jog viskas praeis savaime. Nekenčiau kalėdų, nekenčiau blizgučių, nekenčiau eglučių kurios mirga įvairiaspalvėmis spalvomis tik dėl to, kad pasijustume šauniai laikotarpyje, kada senuosius metus keičia naujieji. Tai tik įsitikinimas, galbūt, bet ir to užtenka, kad suknistai pasijustum laukdamas pavasario. O dovanų dovanojmas savo artimui, tiesiog išreiškimas kaip jį myli, maniau. Manęs paklausė viena brazilė, truputį žvairoka, nors to niekada nepastebėjau kol nenufotografavau jos savo telefonu. – Ką nupirkti savo brangiąjam donanų? Tu kaip vaikinas, galėtum patarti, nes aš visai pasimetusi. Ir aš pradėjau fantazuoti apie menkniekius, aišku mielus, kurie verti keleto pinigų, bet jos ambicijų tiesiog neįvertinau. Ji tarė: - aš galvoju nupirkti ipod’ą. Šūdas, pagalvojau, kiek save nuvertinau pasiūlydamas menkniekius iš Camden Town’o ar mielus dalykėlius, kuriuos galima nupirkti pigiai Brick Lane stryte. Jos užgeidžiai siekė netoli 200£. Tiesa sakant, palikau mergaites diskutuoti toliau nesikišdamas. Pasišalinau.
Persirengiau balta uniforma, užlipau laiptais į viršų, šalimais kurių, sienos buvo nukabinėtos niekam nežinomų autorių freskomis. Tą vakarą turėjau dirbti vakarinėje pamainoje kartu su Besniku. Pasisveikinom, pasiteiravom kaip laikomės ir gyvenimas tiesiog tekėjo savo kasdienybės vaga tolyn.
-O gal tu daugiau žinai neįtikėtinų istorijų, nes vakarykštė man labai patiko.
Pasakaiu jam, tarsi tęsdamas savo žaidimą. Bandžiau būti tarsi reporteris. Jis vėl nusišypsojo savo Jugoslaviška šypsena ir tarė: -ne, daugiau nežianu istorijų apie  balandžius, bet apie šunis, žinau. Ir pradėjo pasakoti banalybę apie išgąstį, kurį jis pats patyrė bėgdamas nuo šuns, kuris vijosi jį, ir jis užsiropštęs į medį ten prakiurksojo kelias valandas, nors jam atrodė jog visą amžinybę. Tada priėjo mano eilė.
Buvo žiema. O tais senais laikias, visos žiemos būdavo šaltos ir  aptraukdavo ledu kiekvieną balą užsilikusią nuo rudens. Aš rankose laikiau sulig mano ūgiu  baslį ir juo kapojau ledą. Į nieką nekreipdamas dėmesio tiesiog buvau eilinis berniukas žaidžiantis kieme ir pradedantis džiaugtis žiemos sukurtais malonumais. Buvo gruodis. Besnikas paklausė apie mano kiemą ir aš atsakiau, kad bala tiesiog kiurksojo vidurį esfaltuoto kelio šalimais pievutės, kurioje vasarą moterys džiaudavo rūbus ant tam skirtų metalinių įrenginių, kurie buvo labia panašūs į futbolo vartus. O tarp jų, žiemą ir vasarą įtemtos ir kabėjo skalbiniams džiauti skirtos virvės. Ir staiga, nei iš šio, nei iš to, pajutau nežmonišką skausmą ties kairiuoju kojos keliu. Tai buvo tarsi iš kito gyvenimo, kitos realybės, kito matavimo staiga, neįtikėtinai, nelauktai mane apėmęs nepaaiškinamas išgąsčio, kartu susimaišęs su skausmo jausmu pojūtis. Ir viskas nutrūko. Išsiliejo, prarado tobulai ėjusio gvenimo tęstinumą ir pavirto tiesiog isteriniu riksmu… Tai buvo šuo, visą savo gyvenimą praleidęs surakintas metline grandine prie būdos ir išsilaisvinęs būtent šią akimirką, kai aš nerūpestingai kapojau ledą. Jis čiupo man už kojos, kando ir dingo tarsi paslaptingas ‘brucho’, galintis  pasiversti kažin kuo. Nieko nemačiau ir nieko negirdėjau tik jutau. Tai buvo jausmas, kuris dar ilgai persekiojo mane sapnuose, versdamas juos košmarais. O tą šunį, vėliau nušovė medžiotojas
Besnikas pažvelgė į mane ir akimirkai susimąstė. Išsišiepė, nuleido antakius, ir tarsi mėgindamas suprasti mano patirtą būseną, dar apie kažką pagalvojęs, tarė:
-Po to įvykio, kada prasėdėjau medyje mirtinai išsigandęs, po keleto metų, aš pasiėmiau šautuvą ir išėjau ten, kur paprastai renkasi gatvės šunys, ties šiukšledėžėmis. Patykojau ir šunims susirinkus žengiau lemiamą žingsnį. Tada krito penki iš aštuonių valkataujančių šunų. Tai buvo galas mano baimei, nors ir dabar vengiu tų padarų. Praeidamas pro juos visada jaučiu jų buvimą netoliese.
Tiesą sakant, jis vėliau papasakojo man apie žmogų, kuris gydydavo nuo užkeikimų, tuo pačiu ir nuo keistų atsitikimų su baime. Ir pasak jo, jam tas padėjo. Tuo tarpu mano situacija buvo truputį kitokia, aš dar ilgai jaučiau pasekmes, kol išmokau nebijoti, nes mano gyvenime nebuvo gerų dėdžių, galinčių atkerėti be pinigų.
Ta istorija mus dar labiau suvienijo ir aš vis labiau ėmiau tikėti jo draugiškumu.
Dar keleta akimirkų patylėję, jau nerasdami apie ką kalbėti ta tema toliau, tiesiog patylėjom ir pasisukiojom aplinkui. Dar jis pasakė, jog supranta mane ir kad jo tas pažystamas, kuris padėjęs jam atgauti save, jau niekada nebegydo.  Pasak jo, jo šalyje atsirado begalės apsimetėlių ir už gyvenimiškai svarbias paslaugas imančių didelius pinigus. Tai žmonės, kurie pasimokinę antgamtinių paslapčių iš musulmonų pasaulio, sugrįžę atgal į šalį, tiesiog daro sau pinigus ir nejaučia tam kaltės. O jo pažystamas netoks, jis įsižeidęs visiems laikams baigė karjerą susijusią su nelaimėlių gelbėjimu.
Ir man nieko nebeliko kito, kaip papasakoti jam šiurpinančią istoriją apie užkeikimą, apie kurį esu pradėjęs rašyti savo užrašuose. 
Bet tai jau kita tikros istorijos dalis.

Jis dirbo mažoje, karibų spalvomis išpuoštoje italų užeigoje...