Laumžirgių naktimis. Po audrų.

pabūkim indigo vaikais,
žalią kambario naktį
nušluostę
šviesos kvadratais,
ištraukę laumžirgio sparną
iš inkliuzų dėžutės.

stebuklingam sode
milžinų tik vandenėlio paprašę,
o vietoj jo gavę tušo.

mes- iš kumelės ausies,
iš inkliuzų dėžutės.
kruopščiai ištylime naktį,
palinkę virš lovos
pamiršto miegančio žmonių vaiko,
savo blakstienomis siekiančio mano kelius,
kuriuose vyšnios pražysta, joms prisilietus.
padaro,
su kuriuo kadais akmenis sėjome
Dievo daržan.

pabūkim indigo vaikais,
ciferblatuose laumžirgių kvapą
išpylusiais
ir sugėrusiais nakties prakaitą
į delnus - - -

mėlyna
mėlyna
aura mūsų...