Smaller Place - Tęsinys

… Pats sau buvau panašus į karo samdinį. AUKŠTIKALNĖSE. Vienoj rankoj skėtis, kitoj – camcorderis (camera recorder – past.). Ant pečių – kuprinė su amunicija. Ar atsilaikytumėt prieš tokį didvyrį? (Primenu – užsiknisusį, ir, atrodanti, kaip nuorūka lietaus baloje...). Na, bet, nepamirškim. Čia taip pat narsiaširdžių kraštas. Net nepagalvočiau pliku užpakaliu tik po vilnos kiltu lakstyt tokiu oru. (O dabar – išduosiu paslaptį: tie pliki užpakaliai, pasirodo, turi prasmę tada, kai atvažiuoja jie į Vilnių ar į kitą Jevropos užkampį  - kad patekt į vietinių „Respublikų“ pirmus puslapius. Nes kiti užkampiai – tokie, kaip Vatikanai, jau matė ir nusifotografavo... taip sakė jau pažįstami vietiniai. Nors... jei atvirai – niekada nežinai... Aš – nerizikuočiau... xexexe...).
Taigis – man Pilies Shop'e atsako: nerekomenduojam šiandien. Lyja. Laiptai į dangų - šlapi = galima paslįst + vėjas pučia = gali nupūst. Nuslįsi + nupūs į Loch‘ą (kas nesuprato – tebūnie – jūra, kad negaišt laiko, o jei gaišt, bet neilgai - kažkas panašaus į Norvegų fiordus. Turbūt...), prieš tai minkštai padėdami galvą ant, o po to ją sumaldami į akmenis ir palikdami smegenis ant uolų. Na, jei ne tave, tai tavo skėtį. Arba SONY. Taip, kad – mes už tave neatsakom. Eini – ant savo galvos. Čia, žinoma, susikonfūzijau. Šiaip tai – užėjau pirkt bilieto. Vietoj to, kad bet kuria kaina – NET MANO GYVYBĖS – bandytų man jį parduot ir paimt pinigėlį – dabar – še tau, kad nori. Kažkas čia ne taip... Aha, mano, kad aš toks ir esu, kaip atrodau. Nė velnio! Jūs ką? Aš sukoriau tokį kelią nuo pat rytų pakratės! Ištisas 1, 5 val. Antrą kart nesakysiu, kiek man ta kelionė kainavo. Ir dabar manot išsigąsiu kelių slidžių laiptelių? (Statistikos megėjams: 547 – neskaičiavau, neišsigąskit tik ir nesusijaudinkit. Pasitaupykit. Perskaičiau internete planuodamas kelionę. (Ir kaip ligotai ji susiplanavo, my oh my...) Kad ir kokie nešvarūs ir neleidžiantys siekti pergalės jūsų tikslai būtų – lipsiu. Lipčiau, net jei ten kažkur viršūnėj ir bomba būtų padėta. Nors nieko sprogmenyse neišmanau – lipsiu - ir aš ją nukenksminsiu. Didvyrį mirtis aplenkia. Jei ką – skriste - paukščiu nuskrisiu ir saugiai nutūpsiu stoties perone. Kaip koks erelis. Pliaupiant lietui. Nors ir atrodau, kaip apipešiotas žvirblis...

***

Mano pavyzdžiu pasekė ir įkypaakių porelė šiaip. Keletą kart net trukdė fotkyt!!! Kur aš tai mačiau..? A-a-a... Dar Britų Kolumbijoj. Įsisvaizduokit. Ne, nesugebėsit... Aij, neiškęsiu – pasakysiu. Manot – egoistiškai pats vienas mėgavausi užkariavęs uolą? (Na, medalių prisiklijavau, kaip pas amžinatilsį Leonidą, bet tai buvo lygiai taip pat - FAKE, brač. My oh my...) Nė velnio. Plynuose akruose ploto kažkodėl tryniausi subinėmis su anais dviem. Yeah - teisingai išgirdot. TIK SU DVIEM KITAIS. Bet kaip silkių prigrūstoj statinėj. Su 2-iem. Subinėm. Ir juokiuosi ir bliaunu. Vienu metu. Kaip koks Homer'is Simpsonas. My oh my... Oh, I'm pathetic... Kažkoks prakeiksmas. Priminė senus gerus laikus Vancouveryj – štai jums - kariškas vaizdelis - parkas – tuščias. Suoliukų bent 100. Tu išsirenki nuošaliausią. Kad ramiai pažiūrėt į vandenyną. (Niekam neįdomu, kad mintys, gal apie krūtiningas blondines ilgomis kojomis iš po sijonėlių-šalikėlių. Niekieno reikalas. Parkas ir nuošalus suliukas su vaizdu į vandenyną tai paverčia estetišku vaizdu. Išgraužkit!). Ramiai. Vienas. Į vandenyną. 99% suoliukų palikai likusiam pasauliui....
Ir čia į parką atvažiuoja gausi kiniečių šeimyna. Kartomis. Su nešiojamu BBQ. Spėkit – kurį suoliuką pasirinko? Atspėjot? Sveikinu. Manot, aš pasiutęs? Pažiūrėčiau aš į jumi... (No comment).
Tiesa, užkandžiavau nerealiai. Beveik karališkai. Viename iš pastatų - kažkas panašaus į mažą muziejinę ekspoziciją. Žvakių tik trūko. Bet kažkoks siurrealistinis modernizams užtat tvyravo. Judesio daviklis įjungė šviesą - supraskit - apsiėjom be žvakių - galėjau pamatyt, nufilmuot ir paskaityt garbios vietos istoriją stenduose (bene kas ją iš tikrųjų žino?). Netempiant gumos - visa tai atlikęs jau traukiau iš kuprinės amuniciją - kiaulienos kepsnį (išvakarėse iškeptą štai šių baltųjų rankučių, kurių pirštai laksto dabar per klaviatūrą (neišsigalvokit - ne BILE KAIP, o per PC klaviatūrą klapsi - ot kokie!) - vėl užėjo anie. Vėl buvau. su 2-iem. Subinėm. My oh my. Daba nežinau nuo ko maudžia... Brrrr... Gerai, jau, gerai - žinau - nuo sėdėjimo...;-)) Ok, nebepiktžodžiaujant. Neištvėręs paklausiau - o jumi dar čia nebuvot? (Aš gi pagal save. Aš jau buvau čia įlindęs, pakeliui į dangų...). Ne, pasirodo. Negi daba netikėt? Bet mano samdinio išvaizda ir nusiteikimas (beveik - NUSIKEIKIMAS) viską jiems pagaliau paaiškino. Viena - plynaukštėje, visai kas kita - nedidelėj patalpoj. Akmeninėj...
Taigis - mano plastikinis maistkonteineris (priverstas prisigalvot terminų - negi sakysi lunchbox? (oops! pasakiau!)), su vakarykšte kepto paršo riekele, vakarykštėmis virtomis BABY (neversiu - xaxaxa) bulvytėmis, Cherry (neversiu vėl) pomidoriukais (tie dar senesni, nei vakarykshchiai - xexexe) ir PEPSI skarbonke - šventoje kryžiuotoje vietoje - nišoje sienoje. Neištvėriau - nušoviau. Vaizdelį. Camcorderį panaudodams. Daug kartų...

                                                                                (Bus daugiau)