Pasimetęs žiauriam pasauly

Ou... koks mielas „vaiduoklis“ išlindo iš savo aptriušusio namo

Gražu žiūrėti...
Toks susivėlęs, tamsius gaurus permetęs ant šono (klastymu)

Ui... jis šypsosi, kaip miela...
Nors, kad ir neūžauga – gera  matyti šalia savęs

Kas nutiko, ko tu taip drebi? Šalta?
Hmh... ir turėtų būti... juk žiema
(nesibastyk po miestą, kai sniegas užkloja žemę metro gylio danga)...

Juk šlapia, susirgsi.. Kas tada bus?

Tavo namai tokie skylėti, atsiprašau...
Bet tiesa juk sunkiau virškinama

Žinau, norėtum būti su manim, bet negali...
Aš neišlaikyčiau tavęs, kaip būtum vertas

Mes skirtingi, iš dviejų tamsių pasaulių
Vienijančių blogį ir šiurkštų elgesį kitų...

Turiu jau eiti, tėvai vėl pyks,
Kad valkiojos viena pavojingom gatvėm...

Sorry, užbėgsiu pas tave rytoj,
Atnešiu skanumyną- tavo mėgimą maistą (kaulą)

Iki, mielas šuniuk, nepasimesk ir nesitrainiok naktimis
(nekartok manojo elgesio- elkis teisingai)...