Dangus kaip per stiklą

Dabar jau žinau, kad tai buvo viena tų dienų, kurios prasideda voliojimaisis ant pusryčių stalo, o baigiasi vakarinių žinių reporterio žodžiais: „prieš apžiojant revolverį, jis... „

Tas penktadienis buvo viena iš tų dienų. Ryte suerzino oras- įpratau gyventi ten, kur lyja ir drėgmė į kaulus smelkiasi, bet aprasojusių langų vis dar negaliu pakęsti. ir dar Aš negaliu pakęsti to maisto-visur taukai. Net arbatoje kaip mažu planetų atmosferos plūduriuoja riebalų lašeliai. Mėgstu juos gainioti alaviniu šaukšteliu. Paprastai rytais valgau flegmatiškai, gromulodama kiekvieną kasnį, o teta nuomuotoja stebi tarpdury. Tikriausiai jai atrodau panaši į avį, su garbanotais plaukais, buku žvilgsniu ir tuo patetišku žiaumojimu. Tokia aš rytais.
Dešimt penkiolika, o aš dar sėdžiu ant palangės ir žiūriu į apšiukšlintą kiemą. Moteris iš gretimo buto tempiasi vaiką į mokyklą. Kone su gyvulišku atkaklumu vaikiščias įsirėžia kojomis į durų staktą, motina porai akimirkų nusisuka ir jis, paleidęs jos ranką, bėga viršun . Praradusi viltį motina atsisėda ant laipteliu ir užsikniaubia ant kelių. Bandau prisiminti, ar ir aš taip kankindavau savo motiną. Niekaip nesuprantu žmonių, teigiančių, kad vaikai – mūsų ateitis. Vaikai, jie sužlugdo gyvenimą savo amžinu dėmesio alkiu. Paaukojęs savo geriausius metus galų gale užsiaugini tavęs nekenčiantį paauglį, nuostabu. Nebesistebiu, kad mano mama nustojo teirautis, kaip laikausi.
Susikraunu daiktus į rankinę ir nusileidžiu žemyn . Nematau prasmės šiandien pasirodyti paskaitose . Nueinu atsisėsti į parką . Man patinka žiūrėti į žmones – kažkur amžinai skubančius, tikinčius, kad jų darbas turi kažkokią išliekąmąją vertę. Įdomu, ar dvidešimt metų po mano mirties kas nors atsimins mane? Galit suskaičiuot viens du trys ir po laidotuvių išsiskirstę veidmainiai išbrauks mano veidą iš savo atminties. Viskas, ką turim –dabar, nes tai vienintelis egzistuojantis laikas, pasak Šopenhauerio. Todėl tik dabartim ir rūpinuosi. Atietis mane domina tike pat, kiek ir paskaitų lankomumas.
Po velnių, tiek pat naudos iš bastymosi parke kiek ir iš paskaitų. Aplinkui visi kažkuo užsiėmę, bando įprasminti laiką vesdami šunį pašikti ant šviežios žolės, susitikinėja su meilužėmis ar spokso į studentes kaip kad senis nuo gretimo suolelio. Brūžindama žvyrą kojomis slenku iki telefono būdelės susukti skambučio Markui.
Markas- genijus, kalbant apie nieko neveikimą. Šiaip jis dirba kažkokioje skylėje pardavinėdamas būgnus. Matyt, darbo laikas pasirenkamas laisva valia-dažnai matau Marką visiškai nusišniojųsį Regent parke arba bare arba lifte.  Po ilgos pauzės, per kurią jis dukart išmeta ragelį iš rankų ir nusikeikia, paplepam apie įprastus dalykus. Žinot- universitetas, draugai, jo mergina, mano tėvai, praėjęs šeštadienis. Rodos, pastarąjį Markas vargiai beprisimena. Vėliau pasiūlo man užsukti.
-Gali ateiti kada nori. Žmogaaaau, iki vakaro stumiu laiką. Mums reikia susitikti.
Jis gyvena netoli skvotų kvartalo, kažkokiame vyriausybės užmirštame name. Liftas jau seniai sugedęs. Laiptai išsidėstę tobula spiralės proporcija. Kaimynai italai laisto baziliko vazonėlius, iš patefono sklinda kažkur jau girdėta opera. Marko duris randu atlapotas. Įeinu į vidų. Rodos, Markas jau seniai nusprendė, kad namų ruoša tik moterų darbas. Jo butas – absoliučiai viengungiškas. Ant virtuvės spintelės išdėliotas lyg ir natiurmortas iš alaus butelių ir alavinių puodelių. Kurį laiką abu sėdim ant sofos. Tęsiame tarp telefono būdelės ir Marko buto pradėtą pokalbį. Kurį laiką jis linksi galva, apsimeta, kad jam iš tiesų rūpi, ką aš kalbu. Galiausiai jam atsibosta mūsų beviltiškas pokalbis ir jis klausia:
-Ar kadanors susimąstei, kokią kiaulystę mums iškrėtė? Juk sapnai-daug realesni nei pats gyvenimas šitam užkampyje?
Aš nežinau, ką atsakyti. Tokie klausimai-Marko stilius.
-Froidas tik nusijuoktų iš tavo teorijos, mielasis. Sapnai –tai tarsi realybės ir tavo smegenų pagamintas šalutinis produktas.
-Velniop tavo Froidą. Tai jau jo teorija, ir kiekvienas mes turim savo teorijų. Aš jų prikūręs galybę, bet tai dar nereiškia, kad turiu iškelti kokią pasipūtėlišką hipotezę ir brukti savo nuomonę kitiems. Tu pernelyg rimtai žiūri į visokius senus apsišikėlius.
-Genijus.
-Senus mirusius genijus, bet apsišikėlius.
Jis pakyla nuo sofos ir įjungia patefoną. The White Album. Tada pasilenkęs knisasi įrankių dėžėje ir ištraukia nemažą maišelį žolės. Švilpteliu.
Lipame ant stogo. Nuo jo atsiveria neblogas vaizdas į skvoterių lūšnynus. Prigulam netoli kamino, apačioje susikurptą suktinę prisidegu. Ir. Man patinka žolės skonis burnoje, atrodo, kad juo patikėčiau. Jau seniai jaučiau tikrą skonį. Ilgainiui man viskas atsibodo, todėl tikras skonis primena kažką. Ką jau seniai užmiršus esu.
Staiga pasidaro taip LENGVA ir AIŠKU. Taip ir pasakau Markui:
-Žinai, velniop tą Froidą.
Staiga pamilstu dabartį. Man patinka apniukęs dangus, patinka pro šalį praeinantys žmonės, patinka operos ir The White Album kakofonija. Ir Marko kliedesiai pradeda patikti. Jis grasina, kad žvilgsniu susiurbs debesis ir į mus pradės šviesti saulė. Aš tuo patikiu ir spoksau į jį, tikėdamasi pamatyti debesis ryjančio žvilgsnio galią. Ir pamatau. Šiuo metu aš viską Suprantu:
-Ne debesys užstoja žydrą dangų. Dangus atsispindi net tavo akyse po stikliniu gaubtu. Debesys- tai tik Froidas, paskaitos ir mano nuomuotoja. Tai per juos mes nematome dangaus.
-Ir niekada nematysime. Nes be Froido yra Jungas, o po paskaitų tavęs lauks darbas, ir jei ne nuomuotoja, tai vaikai.
Aš atsisėdu . Man nepatinka staigus jo surimtėjimas.
-Nebūtina pašalinti debesis, kad matytum dangų. Aš matau, kaip siurbi žvilgsniu debesis, tu pats matai dangų.
Markas atsidūsta:
-Dangaus atspindys mano akyse? Cha, atspindys ir lieka TIK atspindžiu.
Kurį laiką mes dar gulime ant čerpių, bet pradeda lyti ir kopėčiomis leidžiamės žemyn. Aš negaliu nustoti galvojus apie debesis. Nuo tada, kai čia atvažiavau taip ir nemčiau nei vienos saulėtos dienos. Gal ir Markas nematęs žydro dangaus? Paklausiu. Bet jis patvirtina mano spėjimus:
-Giedras dangus? Bet tu teisi. Kažkada seniai gal ir mačiau jį. Bet čia visada dangus apniukęs. Nemačiau jo kitokio.
Iš patefono lyg tyčia dainuoja Lennonas.

The sun is up
The sky is blue
Its beautiful
And so are you

Markas išjungia patefoną. Gulim ant sofos. Vėliau įjungiu televizorių. Nieko naujo- tik žmones linksminančios katastrofos, riaušės ir visuotinis streikas Portugalijos oro uoste. Markas padeda galvą ant peties.
-Tau atrodo, kad gali rinktis- bėgt iš paskaitų ir sėdėt pas mane ar mokytis, dar tu matai skirtumą tarp Froido ir Jungo, Londono universitetų ir Paryžiaus akademijos, vieno vyro ir kito. Bet deja, tu negali rinktis. Televizoriaus kišamas šlamštas visur vienodas. Rinkis televizorių, o taip, rinkis sofą, namą, vyrą, šunį. Bet man nereikia tokio gyvenimo. Renkuosi kažką geresnio.
Aš nusišypsau. Vėliau pritariu:
-Tada aš rinkuosi šitą vakarą.
Jis žiūri į mane. Aš užkeliu kojas ant sofos ir užmiegu.
Vakarinių žinių reporteris dūzgia kažką apie Trečiojo pasaulinio karo grėsmę. Pro debesis nesimato besileidžiančios saulės.