Žydroji paukštė (II dalis)

„- Tu, Monika, žinai daug“ – taip vieną vakarą pradėjo savo pasakojimą mano mažosios draugės mama ir man linktelėjus galva ji toliau tęsė savo mintis.
              „Evelina, mano dukrytė, – mažas gyvenimo aukselis, besidžiaugiantis visomis akimirkomis ir savo mažais (o iš tikrųjų dideliais) atradimais besidalinanti su kitais. Juk žinant, kad ji nemato yra baugu palikti vieną, norėjosi visada ją globoti, nepaleisti nei per menką žingsnelį. Tačiau kartą jos ryžtas mane privertė apsiraminti: „Mama, leiski man daugiau pažinti. Nestabdyk nors tu mano mažyčių stebuklų. “ Po tokio jos pareiškimo susikaupė sieloje ašaros, bet jos lūpų kampučiai buvo taip tvirtai suspausti, kad atrodė gali jose išskaityti mintį „mama, tik tu neprieštarauk man“. Negalėjau... Nepaprieštaravau... O savyje vis tiek ją saugojau, bet ne taip – leidau daugiau, leidau jausti, tyrinėti, uosti, lytėti. Kiekvienas atradimas – vis didesnis susipažinimas su gyvenimu.
Evelina mato širdimi - tuo, kas mums kartais atrodo labai nepatikima ir laikina. Namuose būna ramu ramu, ir tik staiga išgirsti laimės šauksmą: „Valio, supratau! Mamaaa, atpažinau, kas ten padėta. Mamaaa, išsiaiškinau, kas pakabinta ant sienos. Mamaaa... “ Dažniausiai tenka tik patvirtinti jos patirtį, kuri mane pačią nustebina. Tas, kitoks, jos pasaulis tikriausiai man daugiau duoda, nei mūsų jai, bet jos optimizmas užkrečiantis, lyg šypsenos ir juoko liga, kuria norėtųsi sirgti amžinai... Kai tada įėjus man į kambarį abi nutilote - nenustebau, nes jau pripratau, kad atrandate savų paslapčių. Bet kai po kiek laiko sužinojau apie „Žydrosios paukštės“ istoriją, prisipažinsiu – nesulaikiau ašarų... Ne dėlto, kad būtų liūdna ar skaudu, džiugu ar linksma, o todėl, kad supratau, jog aš turiu tą paukštę visai šalia - mano paukštė, ta stebuklingoji ir žydroji paukštė, yra Evelina!.. “
            Po šio pokalbio grįždama namo nemačiau kelio, nes viskas sukosi apie tai, ką girdėjau. O visos girdėtos mintys neduoda ramybės ir šiandien... Nes visada gerdama arbatą ir žvelgdama per langą bandau išvysti savo Žydrąją paukštę...