Dvi Stasikės vasaros 3d.

Sužinojęs iš Melanijos, kad Stasikė nežada būti, Adolis apsiniaukė.                                     
Kas per velniava?    Nė  vienas iš jo kviestų svečių jam neatsakė, o čia, še tau, kad nori .. Motina neleidžia… To jau perdaug, tiesiog įžeidimas, už ką tad jį laiko?  Pagaliau tikriausiai ne ta priežastis. Vėl koks užsispyrimas . Ir dar tokios piemenės, net pikta.  Kažkaip visai nebėra nuotaikos ir gana.  Be Stasikės viskas nebeteko  ankstesnės  svarbos.. Jis prašė aibę žmonių, giminių, pažįstamų, ruošėsi kaip įmanydamas geriau juos priimti, stengėsi, kad viskas būtų kaip gražiau, kaip įdomiau, kaip nepaprasčiau, kaip dar niekur nėra buvę, o giliai širdyje jautėsi taip, tarsi jai vienai viską darytų.
  -O kai pamatys Stasikė- arba- ką pagalvos Stasikė? Jis iš anksto įsivaizdavo, kokį didelį ir nepaprastą padarys jai įspūdį visa ta prabanga, kurią jis per tą pobūvį buvo pasirengęs iškelti į dienos šviesą. Kaip ji žvalgysis didelėmis nustebusiomis akimis, į kurias sudėtas viso dangaus mėlynumas. Kaip ji pripažinusi jo pranašumą, o savo menkumą nuleis galvą ir daugiau nebedrįs šokinėti jam į akis. Jis troško būtinai ją priblokšti, paklupdyti prieš save kaip visa kitas, nors ir pats tikrai nežinojo, kodėl būtent to siekė. Negi tokia beribė būtų jo savimeilė? Jis taip uoliai tam rengėsi, ieškojo tinkamos progos ją užprašyti, o čia staiga jos ir nebus...
  Adolis daug galvojo ir priėjo vienos išvados. Stasikė turi būti. Suk devyni, jis nusileis iki to, kad nueis ir paprašys motinos pats. Tokia suteikta garbe galėtų didžiuotis ne tik našlė grytelnikė.  Savo tikslo jis jokiu būdu neatsisakys. Stasikė ateis, pamatys jį visoje didybėje, o po to gal bus ne taip ir įdomu. Greičiau nutrūks tas beprasmis žaidimas, į kurį paskutiniu metu jis giliai įsitraukė.
  Didžiojo penktadienio vakare jis taip netikėtai pasirodė Jormantienės pirkutėje, kad ne tik Stasikę, bet ir pačią našlę  apstulbino.
- Gero vakaro- pasisveikino, sunkiai slėpdamas, kaip nejaukiai jaučiasi čia užėjęs. O kiek dar jis dairėsi nuo tolo ir iš arčiau, kol pritaikė momentą užeiti. Dievegink, kad niekas nepastebėtų, kad troboj nerastų svetimų, kad niekas nesuuostų, kad jis čia užėjo.  Drigantą Kaštaną pastatė pačioj nematomiausioj vietoj.
  -Gero vakaro, gero vakaro- atsakė abi kartu nežymiai susižvalgiusios. – Ach, kaip čia tamsta patekai, matyt su kokiu dideliu ir nepaprastu reikalu? Prašom toliau į vidų- mandagiai, net truputį išdidžiai pakvietė Jormantienė, pastebėjusi jo savijautą.
- Štai užsukau pro šalį, bet ne su kokiu reikalu, o su dideliu prašymu prie tamstos- priėjo Adolis arčiau ir net pabučiavo jos ranką. Po to jis padavė ranką Stasikei, o ši buvo visa raudona, kaip darže pražydusi pinavidurė aguona. Adolis tai pastebėjo.
- Įdomu, koks gali būti prašymas? - truputį nujausdama kvietė sėstis moteris. – jeigu tiktai galėsiu, tai neatsakysiu.
  Sėsdamasis Adolis vogčiomis ją apžiūrinėjo. Anksčiau, jei ir tekdavo kada susitikti, jis nekreipė į ją jokio dėmesio, kaip ir į kitas kaimo bobas. Dabar sutikęs taip iš arti susidomėjęs stebėjo, lyg pirmą kartą matydamas.
  Ji buvo vidutinio ūgio, balto gryno, galima sakyti be raukšlių veido, juodų plaukų ir antakių, aukštos krūtinės, tiesios laikysenos dar visai gražiai atrodanti moteris.
Į Stasikę nė truputėlio nepanaši. Akys tokios juodos ir taip išdidžiai ir tardančiai į jį žiūrėjo, kad jis pajuto gėdą, o jai pagarbą.
-Atėjau prašyti Stasikės kieman Velykoms, kartu ir tamstos leidimo. Be jūsų sutikimo ji man nepasižadėjo.
- Kaip bereikalingai tamsta vargsti- nusistebėjo, o tik gal  parodė kad stebisi, našlė. – O aš jau maniau, kad dievai žino kas. Man atrodo, kad tokia viešnia visai neturi reikšmės, ar ji buvusi ar ne- nusišypsojo ji ir Adolis pastebėjo, kad trečias nuo vidurio priekinis viršutinis dantis apvilktas auksu.
- Kiekvienas užprašytas svečias yra vienodai svarbus šeimininkui- pareiškė  Adolis, lyg kalbėtų su pačiu klebonu, pajutęs dar didesnę pagarbą auksiniam našlės dančiui daugiau, negu jai pačiai.
-  O aš galvoju, kad jums bus visai vistiek, o vietoj to kad ją išleisčiau, aš pati pasižadėjau.
Stasikė ūmai išplėtė akis ir didžiai nustebus sužiuro į motiną.  Lygiai tokias pat  akis Adolis tikėjosi pamatyti, kai Stasikė svečiuosis pas juos. Motina neleido nė išsižioti.
- Rytoj aš pati išeinu į Padvalkus kieman pas gimines. Negrįšiu abi dienas, o vieną trobą be žmogaus irgi palikti negaliu. Jei ne ta priežastis... Bet dabar jau jokiu būdu negalima. - pakartojo ji griežtai net pyktelėjusi pažvelgė į dukrą. Stasikė nesupratusi motinos ženklo metėsi prie jos:
- Mamute, širdele, neik tamsta, geriau jau išleisk mane šį kartą- taip švelniai ji prašė apsikabinusi, kad net Adolis nenustygo užstalėje.
- Na iš tikrųjų, argi negalima viso šito kitaip sutvarkyti? - pašoko ir jis prašyti. Taip nuoširdžiai, kad net Jormantienė susvyravo, bet tiktai vieną akimirsnį. Adolio žvilgsnyje, kuriuo jis su užuojauta žvelgė į Stasikę, moteris pastebėjo tai, dėl ko labiausiai ji bijojo. Staiga ji pavirto į akmenį:
-  Ne, jokiu būdu – nukirto ji kaip kirviu. -  Ar tu manai, kad tau svarbiau negu man? Dar visas gyvenimas prieš akis, pats gražumas, prisišoksi, prisisvečiuosi . Na o aš gal jau kokie keturi metai kai nesimačiusi.. Tu būsi nebūsi, o aš nenueisiu, ką pagalvos sesuo, giminės? Ką tamsta pagalvotum, jei nesulauktum savo artimųjų? - atsisuko ji į Adolį.
- Visi artimieji velniop, jei nėra to, ko reikia- pagalvojo įsikarščiavęs vaikinas, bet garsiai, aišku, jis to nepasakė. Jis buvo įsižeidęs, pakilo ir pradėjo ieškoti kepurės rengdamasis išeiti.
-  Labai gaila, labai gaila, bet jeigu negalima... - murmėjo jis ir būdamas išsiblaškęs, niekaip negalėjo surasti kepurės, nors ši gulėjo visai čia pat ant suolo. – Nieko nepadarysi, palauksim, gal kada kitą kartą bus patogiau- pagaliau susiradęs kepurę priėjo jis prie Stasikės. – Labanakt- ir spausdamas ranką pastebėjo, kad jos akys pilnut pilnutėlės ašarų. Didžiulių pastangų jai prireikė, kad nepravirktų. Adolis skubiai nusigręžė, padavė ranką motinai ir jos palydėtas išėjo.
Jau nuo balno jis žvilgtelėjo, kas dedasi viduje. Stasikė užsikniaubusi ant stalo, aišku, verkė. Taip trūkčiojo jos pečiai. Motina stovėdama priešais ką tai piktai jai šnekėjo. Nuėjo tolyn ir vėl grįžo, pajudino už peties palinkusi prie Stasikės. Kai  Stasikė pasipurtė lyg norėdama ją atstumti, ji staiga apsisuko, nuo kartelės nusiėmė pantį ir užsimojo...
- Tegu tik pabando- staiga išsitempė Adolis pasiruošęs šokti nuo arklio, bet moteris nedrįso jos mušti. Ji numetė pantį ant suolo, švelniai paglostė dukters galvą, pečius ir palinkusi pabučiavo jai į smilkinį.
Adolis tik dabar susizgribo, kad ilgai čia stovi, juk gali kas nors pastebėti. Paskui pasklis visokių kalbų. Timptelėjo pavadį ir iššoko iš tamsaus kiemo kertės.

                                                      16.

  Jormantienė, nors ir nebuvo niekam žadėjusi, bet lyg ir teisindamasi prieš Stasikę, išėjo šeštadienį vakare, prisakiusi jai kaip tvarkytis ir šeimininkauti namuose.
- Paršui, dieve gink, nepaduok karštų bulvių. Būtinai žiūrėk, kad rytui būtų vakarykščių, o pietums - jau šviežių gerai ataušusių. Karvei, jeigu neši gerti kokių paplovų, gerai išgraibyk, kad nepatektų kokia vinis ar šiaip koks smailus daiktas. Brazdų plikyti nereikia. Kiekvienam kibirui užbarstysi kiaulinių miltų ir bus gerai. Jeigu kartais veršiuotųsi, nors terminas dar toli, ar karvutė susirgtų, nubėgsi pas Sokonus, patars ką daryti. Jeigu kur eisi, nepalik žarijų ant prieždos, supilk vandeniu ir malkas toliau atimk į kampą. Ant durų uždėk spyną ir patikrink, ar gerai užsirakino.
- Ai, mama, kam visa tai sakai. Ar aš mažutė? Ar pirmas kartas, juk šeriu kasdieną? - neiškentusi nusijuokė Stasikė. – Ir su ta spyna...
Moteris nekreipė dėmesio į ją: - Nesijuok, o daryk, kas pasakyta – perspėjo ji ir pabučiavusi dukrą ramia širdimi išėjo.
  Dievas žino, gal ji bijojo, kad Adolis dar kartą nesugalvotų užvažiuoti sekmadienį, kaip žadėjo. Šiaip ar taip ji padarė viską, net suvaidino savo išvykimą, kad tik Stasikė liktų namuose.  Bet ar tuo ji daug jai padėjo?
  Visas tas paskutines dienas Adoliui devyni kipšai galvoje trepsėjo, nors iš šalies to nebuvo matyti. Jis uoliai, su įkarščiu, tarytum jam niekas daugiau nerūpėtų, ruošėsi svečių sutikimui. Ypač paskutinę dieną, Didijį šeštadienį. Nuo pat ryto iki vakaro abu su bernu dirbo iki prakaito. Pirmiausia reikėjo iškraustyti kambarius, ištuštinti patalpas.. Reikėjo išnešti lovas, spintas, komodas ir kitus baldus, o į jų vietą sustatyti stalus ir suolus. Savų stalų net neužteko, teko skolintis, kuriuos parsivežė čia pat iš klebinijos, o kiek dar trūko- iš mokyklos. Paskui dar reikėjo pasirūpinti ir svečių nakvyne. Tam reikalui klėtyje, kamaroje ir ant aukšto teko prikreigti storai šiaudų, sutaisyti atskirus guolius, sutempti patalus ir pagalves, kad svečiai gerai pasilinksminę turėtų kur ir gerai pailsėti. Arkliams tvarkingai sustatyti taip pat reikėjo paruošti tinkamą vietą.  Kluone kaip kokiame turguje buvo pastatyti skersai ir išilgai barjerai, ojei kartais arkliai netilptų, tai buvo palikta vietos iškinkytus pririšti prie ratų.
    Nors ir ne rugius kirto, tačiau vakare po vakarienės dar išgėręs porą stiklinių alaus, Adolis krito kaip negyvas. Išmiegojęs visą naktį ant vieno šono, pabudo tik tetos pažadintas prisikėlimo pamaldoms. Pasirąžęs iššoko iš lovos, užsitempė kelnes ir vienais baltiniais nubėgo prie šulinio praustis.
- Eik pažiūrėk, kaip viskas išrodo, ar bus gerai? – paragino teta Adolį stovėdama priemenėje ir paduodama rankšluostį., kai šis grįžo nusiprausęs.
  Šluostydamas veidą, kaklą ir trindamas ausis, jis paskui tetą įėjo į pirkią, o paskui ir į stanciją.
  Adolis nepažino savo gryčios.  Didesni ir mažesni, geresni ar blogesni vakar sugremėzdinti stalai dabar uždengti baltomis staltiesėmis, papuošti mirtų šakelėmis, kaip vestuvėms. Ant stalų buvo tvarkingai išdėliotos lėkštutės, peiliai šakutės, aukštos piramidės su saldumynais, bonkos su degtine ir spalvotu vynu. Duoninės lėkštės su raikyta duona ir pyragais, asočiai alui, stiklinės ir maži stikliukai krištolu žėrėjo  rausvos tekančios saulės spindulių apšviesti ir teikė iškilmingą jaukumą. Grindys buvo baltai iššveistos ir užtiestos šiaudiniais takeliais. Langai buvo uždengti lengvom kaip rūkas permatomom užuolaidom, o ant palangių sustatytos gėlės. Toks vaizdas galėjo bet ką sužavėti ir Adolis buvo patenkintas.
- Na kaip? - paklausė teta, gal jau dešimtą kartą ką nors patvarkydama ant stalo.
- Man atrodo labai puikiai- atsakė Adolis atiduodamas jai rankšluostį ir atversdamas baltinių apykaklę – bet čia jau daugiau jūsų moterų reikalas.
- Dabar užvalgyk ir lėk į bažnyčią, tik ten ilgai negaišk. Kai ateisi, reikės įleisti alaus, tuoj pasrodys ir svečiai – vis ragino teta.
Pasidabinęs nauja pilka amerikoniška eilute, Adolis išėjo. Atsistojęs bažnyčioje po viškom vyrų pusėje, ne tiek meldėsi kiek dairėsi į moterų pusę. Nei Stasikės nei Melanijos nebuvo matyti. Melanija turbūt pramigo, vargšelė. Ji gerokai pavargo per šias dienas, bet už tai kaip daug padėjo. Stasikė ko gero negali palikti vienų namų. Ją prisiminęs Adolis nusišypsojo, o kad kas nepastebėtų besišaipančio bažnyčioje, skubiai užsidengė ranka burną. Dėl Stasikės jis turi mažytį sumanymą, bet vakaras dar toli... Kartą prisiminęs, jis  nebegalėjo pamiršti nei Stasikės nei savo planų. Jis svajojo, kaip ji jausis netikėtai  atsidūrusi šalia jo, visai arti, kai nebus pašalinių, bus tik jie vieni du ir nebus pavojaus, kad kas pamatys. Tokios jo mintys padėjo greičiau sulaukti pamaldų pabaigos. Išėjęs iš bažnyčios jis dar ilgokai stoviniavi ir žvalgėsi į  išeinančias moteris, nors teta buvo sakiusi negaišti. Jis dar ir dar kartą norėjo įsitikinti, ar tikrai nėra Stasikės.
  Pagaliau jis grįžo namo, įleido alaus ir ėmė laukti svečių.
  Pirmieji taip netikėtai atvyko tolimiausi Pabradiškiai. Dėdės su dėdienėmis ir vaikais, Adolio pusbroliai ir pusseserės.  Net dvi kurmankos vienu metu įvirto į kiemą. Visi buvo seniai nesimatę, džiaugėsi susitikę, tik iš ratų išlipę apsikabinę bučiavosi. Tarp atvykusių buvo viena dar visai jaunutė mergaičiukė. Adolis net gerai nežinojo, kas ji tokia, bet aišku, kad giminaitė.  Ir ją Adolis bučiuoja, kaip ir visas kitas moteris be išimties, o vyresnėms dar priedo ir į ranką. Tik spėjo už stalo susodinti vienus, o kieme jau kiti. Ir taip per visą šią nepaprastą Lobinių kieme dieną, kol užsipildė svečiais abu namo galai, gryčia ir stancija. Prasidėjo bėgiojimas, o kad sklandžiau aptarnautų svečius, Adolis liepė laikytis tokios tvarkos: bernui  su pusberniu niekur nepasišalinti ir budėti visą laiką kieme, kad kam atvažiavus tuoj priimtų arklius, nukinkytų, pririštų ir pašertų.  Piemenikei liepė padėti tetai prie drabužių. Dar vakar klėtyje prikalinėjo vinių aukščiau ir žemiau ir dabar ten kabino atvažiavusių viršutinius rūbus, paltus, kelionės sermėgas, skaras ir skareles. Nusirengti padėjo teta, o piemenikė turėjo nešti į klėtį ir tvarkingai kabinti. Be to čia buvo atneštas iš stancijos didysis veidrodis, kur nusirengę svečiai galėjo gerai save apsitvarkyti prieš sėsdami už stalo. Tetos palydėtus svečius jau sutikdavo pats Adolis. Jis juos visus savo nuožiūra sodino už stalo, prieš tai užgerdamas su jais į sveikatą alaus ir atidžiai stebėjo, kokį katram daro įspūdį jo pasiruošimas.
  Bet kuris čia nebus patenkintas?  Alus, kurį vos spėjo nešti pivorius  nors ir buvo stiprus kaip dinamitas, tačiau malonus gerti. Vyrai tik paragavę po stiklinę ar kitą  toliau skanavo neraginami, kaip mat įkaušo ir jau bandė dainuoti. Klebonas ir tas tikriausiai gerokai patraukė. Jis sėdėjo stancijoj, krikštasuoly, per patį vidurį stalo, kaip Kristus su savo apaštalais paskutinės vakarienės metu ir sklaidydamasis rankomis virš lėkščių ir stiklinių pats vienas daugiausiai kalbėjo. Arčiau sėdintieji jam pritardami reikia nereikia pataikaujamai kvatojosi, kiti bandė kleboną pertraukti idant patys ką nors pasakytų, treti ir visai nekreipdami į jį dėmesio dėjosi prie dainuojančių.
  Vargonininkas kitame stalo gale svečius riebiais anekdotais linksmino. Vyrai garsiai juokėsi, o moterys, jei joms pasirodydavo per stipru, nuduodavo net negirdėjusios.
  Dar gerokai prieš pietus sukilo toks klegesys, kad nebebuvo galima susikalbėti. Adolis, pamatęs kad vyrai jau stipriai įkaito, nutarė įleisti antrojo, kad atsivėsintų.
  Apie tai jis įspėjo pivorių ir pavedė jam žiūrėti, kad ąsočiai ir stiklinės būtų pilni alaus, nes jam nėra kada, važiuoja parsivežti Melaniją pietum.
Kol bernas pakinkė į bričką Kaštaną, Adolis apėjo ir patikrino, kaip stovi arkliai.  Kai kuriuos liepė atskirti toliau, kad nesusimuštų, o piemenikei įsakė pamelžti karves ir išleisti jas pakluonėn, kad pasivaikščiotų iki vakaro. Viską sutvarkęs sėdo į paruoštą bričką ir išvažiavo.


                                            17.

  Diena kaip pagal užsakymą Velykų dienai. Per savaitę taip išdžiuvo, kad miestelio gatvės ėmė dulkėti. Moterys išsirengusios, vienomis bliuzėmis sėdi ant tiltelio į sterbles mažus dar žindomus kūdikius susisodinusios. Sėdi nuleidusios į griovį kojas, kaitinasi saulutėje. Didesni vaikai jau basi ir vienplaukiai  aptūpė pašalius, kiaušinius muša, ridinėja.
  Atokaitoje taip šilta, jokio vėjelio nors iš švarko išsivilk. Išvažiavus iš miestelio, papūtė stiprokas pietvakarys. Adolis sėdėjo be keputės, viena amerikoniška eilute apsirengęs. Jam nė trupučio nebuvo šalta. Alaus išjudintas kraujas jį stipriai kaitino iš vidaus ir jis nejautė to šaltoko pavasario dvelkimo.  Adolis nekantriai paragino Kaštaną ir tikįvažiavęs į kaimą jį pristabdė. Vaizdas čia lygiai toks pat kaip miestelyje. Ant tiltelių sutūpusios bobos, gatvėje basi vaikai.
  Jau iš tolo girdisi, kaip Mizarų kieme klega jaunimas.  Arčiau privažiavęs Adolis pamatė, kaip būrys mergaičių ir berniukų apstoję supynes rėkauja, o jose plevėsuoja du margi sijonai, kaip vėliavos per procesiją. Aukštyn, žemyn, aukštyn, žemyn. Pakilę iki skersinio balkio jie išsipūčia visais palais, kokį akimirksnį patovi taip erdvėje, kaip išpūsti balionai ir staiga leidžiasi žemyn. Krisdami jie siaurėja, mažėja, o prie žemės visai subliūkšta, apsveja apie kojas ir dingsta.
- Drąsios merginos- kraipo galvą Adolis. – Iki pat skersinio išsikelia –jam pačiam rūpi išbandyti savo jėgą. Kadaise jis per skersinį net į kitą pusę persiversdavo, bet šiandien nėra kada jam pramogauti. Jis turi pilną trobą svečių ir jo pareiga juos užimti, juos linksminti, jais rūpintis. Ach, kaip kvailai viskas susidėjo, juk iš viso šito jis ir sau tikėjosi malonumo. Bet kantrybės, truputėlį kantrybės...
  Kaštanas neraginamas pasuko į paežerę. Važiuodamas pro Jormantienės pirkelę, Adolis nesivaržydamas pažvelgė į langus. Jis tikėjosi, kad jį iš ten turi kas nors matyti. Privažiavęs arčiau jis pamatė, kad ant durų kabo didžiulė kaip sūris spyna ir Adolis sparčiau pavarė Kaštaną.
Su Melanija jis grįžo skubiai, niekur nesidairydamas. Tačiau tiek  nuvažiuojant, tiek dabar visi jį spėjo pamatyti .
- Adolis su Melanija- šį kartą pirmoji pastebėjusi perspėja Mortelė – į balių važiuoja. Nors dabar visi jau žino, kad tas balius šiaip sau, tik šventėms, ne kokios vestuvės, tačiau visi, ypač merginos su ilgesiu palydi juos nuvažiuojančius.
        - Didelio čia daikto. Kad mama nebūtų išėjusi, ir aš pati būčiau buvusi tame baliuje... - neiškentusi pasigyrė Statikė.  Binkių Janiotė tik prunkštelėjo ant viso kiemo.
  -Eik, eik, ar ir tave prašė? – pasiteiravo bent kelios iš karto.
  - Žinoma, kad prašė, ir dabar kartu su Melanija būtų parsivežęs – išdidžiai patvirtino Statikė, bet Jania vis tiek nenorėjo tikėti. Ji tik nusišaipė kreivai pasityčiodama, lyg apie tai visai nevertėtų šnekėti.
  - O kodėl ne, gal ir prašė? - nežinodamos tikėti ar ne, bandė tvirtinti kitos. – Juk Statikė nemeluos.  Sulig tais žodžiais Janiotė vėl atsisuko.
- Na, Adolis ne toks jau kiaulystas – kilstelėjusi antakį bei petį pagaliau sutiko ji. – Galėjo ir paprašyti ... dėl Melanijos.
  Statikei pasidarė taip pasiutiškai pikta, kad net nesumojo, kaip atsikirsti.
  -Šiaip ar taip, bet prašė mane, o ne tave, ot- tiek tesugalvojo pasakyti, nes pyktis nebuvo praėjęs. Gerai pagalvojus, nebūtų čia ko ant mergaičių pykti. Juk sakė Statikė gryną tiesą. Bet vis dėlto, ko ta Janiotė prie jos kimba, netiki tuo ką sako, o Statikė gi nemeluoja.  Kaip bebūtų, ją prašė ir, jei būtų galėjusi, būtų ten ir buvusi.
    Ji pati nė nenumanė, kaip gražiai atrodė šiandien su ta savo nauja mėlyna suknele ir balta apykaklaite. Visos su rauktais, kvolduotais įprastais sijonais, o ji vienintelė su suknele, nors ir satinuke. Kaip gerai, kad jos mamytė yra gyvenusi mieste ir šiek tiek daugiau už kitas bobeles nusimano tokiuose dalykuose. Visos draugės po kelis kartus sukinėjo, apžiūrinėjo, apčiupinėjo ir kitai vasaai pačios ketino tokias siūtis. Be to, jei ne Statikės mama, tai ir Barbė nebūtų sugalvojusi, kaip pasipuošti. Satinukė buvo ilga, stipriai raukta ir įveržta per liemenį plačiu, beveik per visą plaštaką platumo diržu. Ilgos rankovės pečiuose su klostelėmis ir angliška apykaklė labai tiko Statikei. Na o baltą uždedamą ji sugalvojo todėl, kad namuose ant sienos kobo padidinta tėvo ir motinos nuotrauka, kur mama tokia jauna ir graži ir taip iškilmingai stovi šalia tėvo, kurio Statikė visai nebeprisimena. Mamos juoda suknelė permatomomis rankovėmis buvo nuostabi su lygiai tokiu pačiu baltu kalnieriuku, kuris, kiek ji buvo girdėjusi, buvęs uždedamas.
  Mėlynam fone jos balta galvelė kaip papuręs debesėlis danguje, akelės kaip besiskleidžiančios pavasario žibutės, o vėjo nugairintos lūpos ir skruostai ir be kvarbų buvo rausvi.
Vis šiandien kaip susitarę jai pataikavo. Tik viena Janiotė vaipėsi, staipėsi ir tikriausiai iš pavydo.
Ach, kaip smagiai ir greitai čia eina laikas, net valgyti nesinori. Jeigu ne gyvuliai, tai visai į namus galima būtų neiti, o dabar tik vienas trukdymas. Atėjo pietūs- lėk, o ir vakaras jau čia pat. Dar valandžiukė kita, o saulė, kaip pašėlus taip greitai ritasi žemyn... Štai jau ji visai nebeaukštai, būtų pats laikas, kol dar šviesu, pasišerti gyvulius vakarui. Bet ar taip lengva išeiti, kai jau ir armonika atsirado. Jau pusė saulės už pušyno pasislėpė, o Statikė vis neprisirengia: dar truputį dar truputį, bet visdėlto reikia eiti vieną kartą, nieko nepadarysi.
-Onike, padėk man pareiti apsišerti- kalbina ji Onikę. Pažada, tačiau tuo pat metu užgrojo armonika ir ji išėjo šokti.
- Tuojau, palauk minutėlę – linksi ji galva pro Zosinuko petį ir Statikė nežino, laukti jos ar eiti vienai. Jai taip svarstant, kur buvęs kur nebuvęs prišoko Mizarų Jonis. Jis šiandien ypatingai ja domisi, vis stengiasi prie jos arčiau atsidurti. Bet ne jis vienas, o ir kiti šiandien dažniau negu bet kada į ją žvilgčioja.
- Stasike, eime šokti- pakvietė jis, tačiau Statikė tik galvą papurtė:
- Ne neisiu, einu namo – atsakė.
- Ar pašėlai, ką sumanei, per patį gražumą?
- Aš gi ne visai, tik pasišersiu ir grįšiu- aiškinasi ji.
- Tai gal tau padėti?
  Statikė trumpai pagalvojo, kad parėjus norėsis užvalgyti, persišukuoti plaukus, pavalyti suknelę, kuri truputį išsitepė, gal teks nusivilkti pamanė, o čia bernas. Dar jo saugokis užlindusi už spintos
- Ne, nereikia- nusprendė ji, bet šis vis peršasi:
- Kodėl jau taip, dviem būtų greičiau, o gal jau su kuo kitu susitarusi?
- Kiaulių šerti ir tai dar reikia su kuo tartis, visai jau nusipaistei –nusijuokė Statikė ir nubėgo per kluoną. Už klojimo takelis, juo iki ežero, o iš ten per pievą ir į namus.

                                                (B. d.)