Apgaudinėjant (s)(t)Ave

Ir niekada daugiau
    Neskaitysiu tavose lūpose melo
    Nesakysiu lindėsiu prakiursiu
    Kiurksosiu landoje neveblendamas.
    Melionus lapėms nuskabysiu
    Pavogsiu pirštus apžergęs
    Vardan miško
    Kur kraujas tiško
    Medžiai suokė lapams melagystes
    Lindėjau lūpose tavo
    Savastį padžiovęs šaldžiau
    - Aš taip maniau -
    Bariau nukoviau pergalėjau.
    Arbūzus it kilimus dulkinsiu
    O perdulkėjęs kelias suodinas
    Dulkėmis muš. Nežinia nežiną.
    Pečius nusagstytus lapės iltimis
    Vilkinsiu keliu vilksiu žiponu
    Arbūzinės spalvos – Žinoma! -
    Tik melionus mėtysiu, į užsienį bėgsiu
    Už sienų užsikalsiu, liežuvį prarysiu
    Melą nuvytinsiu daigus nukirpsiu
    Vardan tavęs ir tavo
    Lapai suko vėjui nugaras
    Man nugaras
    Man pamušalus versdami
    Akių minkštimus kabindami
    Suokė volungės balsu
    Kregždės žirklėmis melą karpė
    Melionus pelkėsna sumėtė
    Liežuvį apvirškintą sužvejojo
    Tavo vidurinėje pelkėje.

Ir niekada daugiau
    Neskaitysiu iš tavo lūpų melo
    Godus savuose tarpudančiuose užstrigusį
    Jau abejingai į tave šnairuodamas
    Virškinsiu.