Dvi Stasikės vasaros

Dvi Stasikės vasaros
                                          (I dalis)


        Vasarą dviračiu, pavasarį ir rudenį, kai purvais ištįžta ir vandeniu pasrūva sodybų keliukai, keliauti galima daugiau raitam nei važiuotam. Žiemą gi, kai aštrius kelių gruodus storai padengia ir giliai po savimi paslepia kietai rogėmis suvažinėtas sniegas, gyvenimas kaime atgyja. Į dailius šlajukus pasikinkęs gražiai išriestu sprandu, gelsvais pinamais karčiais ir trumpai kirpta uodega drigantą Kaštaną  ko ne kiekvieną sekmadienį ar subatvakarį  Lobinių Adolis braukia pro Aukštasalio kaimą Galalaukio link. Jau seniai, kelinti metai iš eilės. Gal bus kokie penki, jei nedaugiau, kai Salos ir Galalaukio merginos priprato  tai matyti. Jos puikiai žinojo, kur jis traukia, tačiau  su giliai širdyje užslėpta viltimi ir pilnu pavydo žvilgsniu palydėdavo jį šventiškai išsipusčiusį. Vasarą jis lėkdavo keliuku tiesiu liemeniu ant dviračio rankenų pasviręs, pavasarį ar rudenį jodavo išdidžiai balne sėdėdamas ant gražiausio visoj apylinkėj kumelio, o žiemą slysdavo pro kaimą į lengvas vos dviem sėdėti skirtas  rogutes įsisėdęs, šilta kailių  mušta gunaite kojas prisidengęs.
    Tiek Auštasalio, tiek Galalaukio merginos, kurioms tik buvo metas tekėti, netgi ir jaunesnės piemenės, nematė sau geresnio jaunikio kaip Adolis ir todėl spoksojo į jį kaip į kokį dievaitį. Visos jų mintys ir kalbos prie ratelių, jei ne tiesiogiai tai užuominomis, sukosi apie Adolį ir Sokono Melaniją, kurių taip ilgai užsitęsusi draugystė  jas stebino. Tai ir buvo ta priežastis, kuri skatino ir žadino merginų viltį, nors Adolis vis tebelankė Melaniją ir į kitas nesižvalgė. Bet merginos kažką nujautė ir laukė. Na ar nepasitaiko taip, kad draugauja, draugauja, o paskui nei iš šio nei iš to pasimeta? Dažniausiai po tokių ilgų draugysčių. O kas gali žinoti, kaip dabar atsitiks?
Jau tiek metų prabėgo, ar negalėjo jos vesti?  Jei staiga sugalvotų Adolis Melaniją palikti ir pasiieškotų sau kitos? Kas gali žinoti, į kurią nukryps jo akys? Šiaip ar taip, bet tikėtis nėra nuodėmė. Jis nevedęs kavalierius, kas gali uždrausti apie jį merginoms galvoti, ypač kai jis toks mielas ir geidžiamas kiekvienai širdelei?
        Yra dė ko galvą pasukti... Tik pamanykit, koks vaikinas tas Adolis. Vienas visoje parapijoje. Ūkis viduryje miestelio su pačia klebonija rubežiuojasi. Du valakai puikiausios  žemės. Kas nežino Pamūgės laukų? O jis vienas vienintėlis ant tokios žemės. Kai nukaršins tetą, jos valakas ne kam kitam, o Adoliui atiteks. Žmonės kalba, kad ir aukso senoji turinti. Žmonės kalba matyt žino. Be to kasmet didžiųjų švenčių Kalėdų ar Velykų proga senoji pluoštus dolerių ir visokių drabužių iš Amerikos gauna. Kur gi  tada deda visa tai, kai ir savo visko per akis pertekusi? Žinia, kad į auksą visa tai maino ir į kojinę bruka.
    O kokios  Lobinių trobos! Naujutėlaitės, jazminų ir sodo ūksmynuose paskendusios. Gyvenamosios langai dideli kaip mokyklos, sienos lentelėmis apsiūtos,  stogas raudonomis čerpėmis dengtas.  Visa sodyba žaliai dažyta tvorele tvarkingai aptverta, raudonuoja stogai kaip dvaro. Bičių aviliams ir tiems langeliai baltai išpaišyti…Akį veria pavyzdinga tvarka, grožis ir turtas, o pats šeimininkas vis dar kavalierius, penkti metai, kai lanko merginą, o neveda.  O gal apie mane, ogal apie mane pagalvoja?  O gal, o gal…Ką čia žmogus gali žinoti, kur kieno laimė.. Galų gale kad ir visai nieko neturėtų, vien dėl gražumo būtų galima eiti už jo. Vaikinas kaip jaunas uosio medis aukštas, lieknas, šviesiaplaukis, mėlynakis, o antakių lenkimai  kaip beržo žievėj anglimi nuvesti. Iš šalies pažvelgus atrodo išdidus, rimtas, bet tikrai nesipuikuoja. Jis puikiai pažįsta visas Aukštasalio ir Galalaukio mergeles, žino kad jis joms visoms patinka ir sutikęs nepravažiuoja nepasisveikinęs. Kartais net Kaštaną sustabdo ir ilgiau pasišneka, pajuokauja. Drąsesnės tai pajutusios    tyčia pataiko su nasčiais priešais išeiti, o pakalbintos visai savaitei turi apie ką saldžiai galvoti, nors Adolio  Kaštanas žino tik vieną kelią, kur jis randa poilsį- tai Sokono sodyba.
      Ach rūpi jis visoms Aukštasalio, Galalaukio net ir tolimesnių kaimų merginoms.          Atrodytų tik Melanija galėtų būti rami, tačiau nemažiau už kitas ji turi rūpesčių su Adoliu. Nors ji gerai žino, kad jis bus šeštadienį ar sekmadienį, kartais ir viduryje savaitės, tačiau kokia bus jo nuotaika, jai buvo mįslė, kurią  įspėdavo tik jam pasirodžius. Kartais jis linksmas, burna nuo juoko neužsidaro, tamsmėlynės akys žaibus svaido, pilnas kalbos, prasėdi visą vakarą smagiai visus nuteikdamas. Kitą kartą pasėdi valandėlę kitą, nesileidžia į kalbas, pasižvalgo nelinksmomis, išdidžiomis akimis  ir tuoj išvažiuoja.
  Mato Melanija, kad jis elgiasi ne taip kaip reikėtų, taikosi prie jo, tačiau įtikti negali. Kiekvienam susitikimui ji ruošiasi su ypatingu dėmesiu ir puošiasi kaip įmanydama. Visada ji sugalvoja pagražinti rūbą, ką nors naujo pridėti prie Adolio jau matytos bliuzelės ar suknelės. Ar tai kokią sagutę įsiuva, ar tai kokią apykaklę priderina, ar sagę  ant atlapo prisega. Tai auštyn, tai į šoną verčia ji savo juosvus plaukus, kaitalioja šukuosenas, net plaukai ėmė slinkti. Bobučių paklausiusi ėmė ji plaukus ajerų šaknmis bei apyniais mazgoti, nuo ko plaukai sustiprėjo ėmė gundančiai blizgėti. Nė karto Melanija neišėjo Adolio pasitikti savęs veidrodyje neapžiūrėjusi. Tada, kai ji jaučiasi esanti puiki, jis į ją nė nepažiūri ir nepastebi nei jos grožio, nei puošnumo. Viltį į jį sudėjusi turtinga vienturtė, čielažemė kantriai laukia, į kitus nesidairo, tikisi Adolio, kuris tiek metų ją lanko. Iki šiol nežino ji Adolis tik draugas jai  ar svetimas, bus kada nors jis jos ar ne.
    Laukia ir tėvas su motina, nė pusės žodžio nesako Melanijai, nekamantinėja, tegu
sau lankauja. Juk veltui nevažinės. Tiek metų lankosi, juk turės baigti kartą pradėjęs.
Kad būtų aiškiau iš savo kaip tėvų pusės, besikalbėdami su jaunimu pabrėžia, kad yra pasirengę viską į žento rankas atiduoti, o patys pasitraukti išimtinėn. Melanija raudonuoja nuo tokių užuominų, o kartu su viltimi klauso, ką pasakys Adolis. Tačiau jis nieko rimto nepasako. Kai būna geros nuotaikos, juokauja ir juokais nuleidžia, o kai paniuręs- patyli ir išvažiuoja.  Kita jos vietoje gal seniai būtų spjovusi į jo kaprizus ir nutraukusi su juo draugystę, bet Melanija buvo įsimylėjusi ir nepajėgė to padaryti. Ji kantriai laukia, atsako piršliams ir po truputį sensta.
        Sokonų sodybos pakraštyje, kur pievomis baigiasi jų žemė ir ribojasi su našlės Jormantienės trijų hektarų sklypeliu, stovi pusiau iš medžio rąstų ir molio drėbtas trobesys, šiaudiniu stogu jungiantis gyvenamą pirkią su tvartu ir daržine.
    Gyvenamajame gale niekam nepastebint išaugo ir į merginas išėjo našlės dukra baltaplaukė Stasikė. Tiesa, kai kurios rimtesnės kaimo merginos dar ir dabar tebelaiko ją piemene, nežiūrint į tai, kad per pačią uždūšinę jai suėjo septyniolika. Su tokio pat amžiaus mergaitėmis ji jau ateina į kaimą į vakarones, kur yra pripažinta gera dainininke ir šokėja, todėl vaikinai skuba ją pašokdinti.
    Tai gal vienintėlė iš Aukštasalio ir Galalaukio merginų, kuri nė trupučio nesuka sau galvos dėl Adolio. Netikėtai jam pasisukus kaimo vakaronėje, kas būna gana retai, visos reiškia jam didžiausią pagarbą, stengiasi atkreipti į save jo dėmesį, kitos varžosi ir nežino kaip elgtis jo draugijoje. Stasikė gi nė tupučio jo nesivaržo, vadina jį vardu, kalba kaip su sau lygiu, pasišaipo kaip iš kitų berniokų, na o jis dėl to nė kiek neįsižeidžia. Jai jis buvo niekas daugiau kaip senbernis, anksčiau ar vėliau turįs  vesti Melaniją ir tiek, o kad jis toks yra toks gražus, garbingas ir turtingiausias parapijoje, jai buvo nė motais. Ji buvo tokio amžiaus ir tokios nuotaikos, kada apie tai negalvojama. Dabar, kada ji išaugo ir gali lankytis kaimo pasilinksminimuose ir  visur dalyvauti kartu su jaunimu,  jaustis suaugusia mergina, su kuria skaitomasi kaip ir su kitomis, ką gali reikšti toks Adolis palyginus su šia laime? Dabar, kai atsivėrė durys į tą naują gyvenimą, apie kurį ji tiek daug svajojo, kūrė gražiausius planus ir nekantriai laukė, kada galės tapti jo dalyve,  ji tikisi patirti ką nors įdomesnio ir paslaptingesnio.
    Artėjo pirmoji mergautinė vasara ir ji žadėjo daug įvairių naujovių.    Ne su motina, kaip būdavo iki šiol, bet su draugėmis ji vaikščios į bažnyčią sekmadieniais ir vaikštinės miestelio gatvėmis po pamaldų. Lankys atlaidus ir grįš parugėmis namo tik su jomis. Giedos gegužinėse pamaldose, grėbs būryje merginų Padysnio lankose šieną ir iš pievų grįš dainuodamos kartu su pjovėjais. Dabar ją buvo užvaldžiusios neįprastos mergautinių dienų nuotaikos. Ši mergina buvo svajoklė  pilna naivių jaunystės minčių grožio, bet ne nuotaka.  Jai nerūpėjo, kad Adolis toks turtingas, gražus, kad jis vienas ant tokios žemės, kad būtų geras gyvenimas už jo ištekėjus. Sau ji tikėjosi visai kitokio, nepaprasto, negirdėto neregėto, tik jai vienai žinomo išsvajoto. O jau Adolis, neskaitant jo turtų, toks pat paprastas bernas kaip visi kiti, gal kiek daugiau paniuręs, kažkaip išdidžiai pasipūtęs, tarsi  piktas. Ji stebėjosi, kad visos, o tarp jų ir Melanija, jau seniai naudodamosios merginų laisve ir teisėmis, daugiausia dėmesio skiria Adoliui. Argi iš tikrųjų tik jis yra merginų idealas bei tikslas? Ištekėti už turtingo vaikino jos visos kaip viena  siekė . Ar ir ji kada nors susižavėtų tokiu pasipūtėliu ir jo turtu?  Bet tiek to. Kam Adolis, kam vedybos, o jai niekas nerūpi. Dabar tik šokti dūkti, dainuoti. Nors  būna pavargusi, bet  išgirdusi grojant armoniką arba dainuojant jaunimą, bėga pasišokinėdama su mergaitėmis į kaimą.


                                2.

        Melanija staiga pasigedo Stasikės. Nežiūrint skirtingo jų amžiaus, ji buvo taip prisirišusi prie jos, kaip prie savo jaunesnės sesutės.
      Po karo, kuriame žuvo vyras, našlė Jormantienė persikėlė iš Rygos į Aukštasalį. Atsiteisė iš vyro brolių dalį ir įsikūrė Sokonų sodybos galulaukyje. Nuo to laiko, nuo pat mažų dienelių Melanija įprato matyti Stasikę šalia savęs. Būdamos mažos jos katu žaisdavo lėlėmis, paaugusios ganydavo Sokono bandą, kurioje ganėsi ir Jormantienės Žalmargė. Jos prasimanydavo įvairiausių žaidimų, o kai atsibosdavo žaisti, pasikalbėdavo apie ateitį, apie tai, kai jos bus jau suaugusios, kokius rinksis sau vaikinus, už kurių norėtų ištekėti.
    Vėliau Jormantienė su paūgėjusia Stasike per vasarą dirbdavo Sokonų laukuose už leidimą ganyti pievose Žalmargę, už arklį, kurį našlė gaudavo iš Sokonų savo laukams apdirbti, o žiemą malkoms iš miško parsivežti. Dirbo ir už tai, kad karvutei užtrukus gaudavo litrą pieno košei, zacirkai ar bulvienei pabalinti.
    Ar tai mėšlavežis, ar daržai, ar šienas, bulviakasis ar kūlimas, visada Stasikė pas Sokonus, visur drauge su Melanija. Kai prabėgdavo vasara ir ateidavo ilgi rudens ar žiemos vakarai, Stasikė su Melanija drauge verpdavo pakulas čiužiniams, maišams ar vilnas milui, megzdavo virbalais pirštines, kojines. Sueidavo pas Jormantienę ar Sokonus, kad atskirai nereikėtų žibalo deginti ir nebūtų taip nuobodu. Į kaimą vakaroti Melanija nemėgo vaikščioti, ypač nuo to laiko, kai visos pradėjo jai  pavydėti Adolio ir pasklido kalbos apie jų draugystę. Jas užsiėmusias šiais darbais neretai rasdavo Adolis ir jie visi drauge linksmai praleisdavo vakarus.
    Gal kaip tik dėl šios priežasties Stasikė ir nesidomėjo juo. Ji užaugo Adolio akyse, o kai jis pradėjo lankyti Melaniją, jai nebuvo nė pilnų keturiolikos  metų. Buvo laikas, kai ji laikė Adolį vyresniu dėde ir sveikindamasi siekdavo pabučiuoti  ranką. Taip buvo pradžioje, kol ji nesuprato, ko jis čia lankosi. Vėliau, jam atėjus, ji pakildavo ir išeidavo, o kai kada Melanijos kviečiama pasilikdavo. Iš pradžių Adolis Stasikei buvo dėdė, vėliau Melanijos vaikinas, sužadėtinis, tarytum giminė, savas žmogus. Jeigu kas ir abejojo, tai Stasukė buvo tikra, kad Adolis ves tik Melaniją. Bėgo laikas ir Stasikė nuolat būdama su jais ėmė suprasti, kad ne viskas tarp jų gerai. Ji laukė, kada Melanija išsipasakos jai visas smulkmenas, pasiguos, atvers širdį, tačiau ji kažką slėpė,  nieko neužsimindavo, nors jos iš mažens buvo pratusios dalintis visais pergyvenimais ir įspūdžiais. Stasikė pasijuto įžeista, atstumta ir nereikalinga. Pradėjo rečiau lankytis, dažniau išbėgdavo į kaimą, o paskutiniu metu ir visai atitolo. Melanijai trūko Stasikės.
    Adolis lankėsi kaip visada, ogal net ir dažniau, beveik kas antrą vakarą, bet  pabūdavo trumpai. Vos tik Melanijos tėvas spėja nubalnoti širmąjį, žiūrėk jis jau kabina nuo vinies kailinukus, dedasi ant galvos kepurę ir atsisveikina. Jei kada ir užsibūna ilgiau, tai jie neranda kalbos, varžosi vienas kito gal būt dėl to, kad Melanija karštligiškai laukia  iš jo lemiamo žodžio. Kiekvieną kartą tikisi jį išgirsti ir jaudinasi, o jis viską supranta, žino ko ji laukia, mato, jog ji jaudinasi, bet paskutinį žodį ištarti vengia. Taip kiekvieną kartą jie išsiskiria neišsiaiškinę, nepatenkinti vienas kitu tarsi susipykę.
  Kiekvieną tokį vakarą jį išleidusi, Melanija ilgai neužmiega, iki smulkmenų prisimena praleistą valandą, apsvarsto kiekvieną jo ir savo pasakytą žodį,  ieškodama priežasčių, dėl kurių Adolis darosi vis šaltesnis jai. Kaip visada nesuradusi sau jokių priekaištų, ji vis labiau nusivilia. Ėmė nebepasitikėti savimi. Nusprendė ateityje daug neplepėti, kad nepasakytų  ko nereikalingo arba kas galėtų jį įžeisti. Susitikus darėsi vis sunkiau, tiesiog jie abu pritrūkdavo kalbos. Ach kaip tokiu metu trūko Stasikės. Tais vakarais, kai su jais būdavo Stasikė, viskas vykdavo daug sklandžiau. Ji linksma ir tauški kalboje, uškrėsdavo ir juos savo nerūpestingumu. Jie juokaudavo ir plepėdavo kas pakliūdavo, nejausdami reikalo aiškintis. Dingdavo įtampa, kuri juos slėgdavo, kai jie likdavo dviese. Tokie vakarai prabėgdavo labai greitai ir smagiai. Stasikė savo buvimu juos lyg suartindavo. Melanija jausdavosi laiminga, nes Adolis buvo patenkintas ir žvalus. Ji priekaištavo sau, kad nemoka Adolio užimti ir dėl to jo nuotaika buvo nepastovi ir neaiški.
- O gal kitą turi pasirinkęs? - dažnai grauždavo jos širdį įtarimas.
- Kodėl anksčiau jis būdavo viskuo patenkintas? Mokėjo jį ir priimti ir užimti, o paskutiniu metu tapo tiesiog nepakenčiamas. - kankinosi Melanija.
Tetulė Karusė, kuri gyvendama miestelyje nuolat stebi visus Adolio žingsnius, teikia neblogų žinių: Adolis  dieve gink niekur nesilanko, net ten, kur jos manymu slypi didžiausias pavojus. Nevaikšto jis nei pas Leokadiją  iš Navikų, nei pas Dumšės Renią iš Medinų, nei pas kurią kitą  iš turtingesnių ir slaunesnių apylinkės merginų.  Tai iš naujo žadino Melanijai viltį, pasitikėjimą  ir suteikė kantrybės laukti toliau. Tačiau praeina kuris laikas ir ji vėl nerami.
- Kas pasidarė, kas pasidarė? – kankinosi mergina, tačiau nė karto Melanijai neatėjo į galvą pažiūrėti, kur Adolis suka savo Kaštaną, kai sužeidęs jos širdį, bet išdidus, išdarda iš Sokonų  kiemo.
  Išjojęs keleliu į vieškelį, jis niekada nejoja į miestelį, nors suka žirgą ton pusėn. Tik prijojęs Kazinkelio kryžkelę pasuka į kitą keliuką kairėn ir lėtindamas greitį joja ežero krantu. Taigi, jodamas tuo keliu Adolis gali nujoti į Pamūgę. Tiesa, jis niekur neužsuka ir kiekvieną kartą grįžta tik namo. Visdėlto kam tas vingis?  Kas jį mato, niekas nesistebi. Pavasarį ar rudens metu, kai išvažinėtas patįžta vieškelis, daugelis važiuoja paežere, naudodamiesi mažiau važinėjamu ir dėl to kietesniu keliuku. Kai išdžiūsta arba pasitaiso rogių kelias, paežerės keliukas lieka nebereikalingas, išskyrus vos kelis paežeryje įsikūrusius gyventojus. Visi apie jį užmiršta, bet Adolis ir tada suka į jį.
  Kaštanas, atrodo, priprato prie naujo šeimininko skonio. Iš lėto slenka ežero pakraščiu, o prisiartinęs prio molio plūktinės gryčiukės, jis kartais ir neraginamas ima ir sustoja. Gyvulys protingas, gerai žino savo pareigą... Kaip per tiek metų įprato sukti į Sokonų sodybą, taip ir čia netruko įprasti stabtelėti kaip tik tuo metu, kai atsiduria molinės gryčiukės gale. Nuo ežero kranto, kur gerokai aukščiau pakilęs vingiuoja keliukas, gerai matyti pro langus, kas dedasi Jormantienės pirkioje. Čia nuošalu, retai kas pasuka į tą užlankį, nes sulig našlės pirkia baigiasi Aukštasalio sodybos. Adolis  ramus dėl to, kad  gali būti kieno nors pastebėtas. Žiopso jis pro langą kaip koks pusbernis, užmiršęs tai, kad yra garbingiausias parapijoje vaikinas.
  Jei tik Melanija būtų sugalvojusi jį pasekti, būtų pamačiusi jį ties ta pačia vieta taip stoviniujantį, lyg ko laukiantį. Vargu ar jai būtų atėję į galvą, ko jis čia žvalgosi...
    - Iš viso jis dabar toks keistas, keistai elgiasi, kad tiesiog negalima jo suprasti. O gal geriau ir nebesistengti? Tiek laukta, gal reikia dar kantriai palaukti ir pasižiūrėti, kas bus toliau. Tik kad tie susitikimai būtų  netokie slegiantys. O, kad jie būtų daug laisvesni ir linksmesni. Reikia stengtis, kad dažniau Stasikė būtų kartu su jais – mąstė Melanija.
   

                                                            .



3.



    Stasikę šiuo metu būtų sunku sugaudyti.  Ji visur kviečiama, tačiau ir pasižadėjusi nevisada ištesi pažadą. Jos pilna visur, tik pas Melaniją jos nebetraukia širdis, nors iš mandagumo ji retkarčiais užbėga pas ją. Jos sulaukus, Melanija stengiasi kaip galima ilgiau ją pas save užlaikyti.
- Ar jau leki? Na ir neleisiu. Sėsk, pasėdėk nors trupučiuką. –sulaikė ji Stasikę,  kuri motinos pasiųsta  trumpam buvo užbėgusi pas Sokonus. – Papasakok kas naujo, tu juk į kaimą dažniau nueini, o mus baigi visai pamiršti. - priekaištavo Melanija.
      Buvo gražus, šiltas užgavėnių vakaras. Vėjas nurimo, ėmė po truputį šalti. Lengvai virpėdamos vaiskiame ore byrėjo retos snaigės. Mėnulis tai pasirodydamas, tai dingdamas nardė debesų pusnynuose, kol pagaliau išplaukęs į giedro dangaus plotą, apšvietė storai sniegu pridengtą žemę, nuberdamas ją sidabru.
    Pasirengusi greitai grįžti, Stasikė nenorom nusisiautė skarą ir prisėdo ant suolo krašto prie durų, kad būtų galima išsmukti lauk, tačiau Melanija prisispyrusi kvietė paviešėti.
  - Slinkis arčiau stalo, pačios taip veikiai neišleisiu- kartojo ji juokaudama ir, beveik jėga atėmusi iš rankų skarą, pasvėrė ją ant kartelės. – Aš taip pasiilgau tavęs, o tu nė akių nerodai. Ką darbuojatės, kaip mama kruta ir šiaip kas girdėti? – lipšniai klausinėjo Melanija. Stasikė nežinojo nė ką daryti. Ir gaišti nesinorėjo, ir išeiti nebuvo kaip. Toks gražus vakaras ir dar nepaprastas- užgavėnių. Pas Gurnį jau tikrai renkasi jaunimas užsigavėti. Be to ir ji su Onike buvo nutarusi ten kilti. Bet taip prašoma Melanijos ji nebedrįso atsikalbinėti ir paklusniai pasislinko arčiau stalo. Širdies gilumoje Stasikė pasijautė lyg kalta, kad užmiršo šį kiemą, kur ji užaugo ir buvo priimama kaip savas vaikas. Ji netikėtai prisiminė šių namų jaukumą, praleistas čia dienas ir vakarus, tokią nuoširdžią Melanijos draugystę ir pajuto didžiulį norą atverti jai kupiną naujų įspūdžių ir išgyvenimų širdį. Nors Melanija ir pasikeitė truputį, ne tokia nuoširdi, bet ja visada galima pasitikėti. Ji tai labai gerai žino, juo labiau, kad pasipasakoti kam nors taip ir knietėjo.                                                                             

- Traukis arčiau stalo. Mama virė kepaliukų, o aš iškepiau blynų, tai pavakarieniausim- dar vis ragino Melanija, brazdindama šaukštus lentynoj. Stasikė nusiraminusi atsisėdo užstalėn. Pasišėręs gyvulius pirkion įėjo Sokonas.                                          Kabindamas į kertę kailinukus ir kepurę, nedidelis, plačių pečių, žilais ūsais, visas apsnigtas, aplipęs šiaudais, apsiavęs medpadžiais žmogelis, pasisukęs pakalbino Stasikę:
- O, viešnia nebuvėlė. Kur pražuvai, kad niekad nebeateini? Ar taip užsiėmusi, ar išpuikai? O kokie gi vėjai dabar atpūtė?
- Atėjau ant užgavėnių blynų ir tiek- atsakė daug negalvodama Stasikė.
- Tai kažin ar jos turi, gal net nekepė- pasakė Sokonas, antrą kartą kabindamas nukritusią nuo vinies kepurę. – Kepaliukų tai pats mačiau kaip motina virė, o ar turi  blynų negaliu garantuoti.
- Negalėjau apsirikti- nesutiko Stasikė. – Kai pas jus ką nors verda ar kepa, pas mus kieme jaučiasi kiekvieno viralo kvapas. – Melanija kaip tik ruošiasi duoti vakarienę, tada ir pamatysim.
- Tai nešk čia, jei turi – eidamas prie stalo pamojo Sokonas Melanijai. – Pasiutiškai norisi valgyti, nes tiek prisitampiau, kol pagirdžiau gyvulius net paširdžius ėmė mausti. Nors aš pats kaltas. Per pietus tiek privertė sniego, kad prie šulnelio reikėjo bristi, o nukasti patingėjau, pamaniau išsimindys –skundėsi sėsdamas netoli Stasikės už stalo. Atsisėdęs giliai atsikvėpė pro ūsus ir ėmė dairytis skrynelės su tabaku.
- Ar jau šulinyje nebeturit vandens, kad prie šulnelio braidot? - stebėjosi Stasikė.
- Kai paspaudžia kiek stipresnis šaltis, tai ir nusenka vanduo. Pas mus kiekvienais metais tas pats, matyt ant prastos gyslos stovi. Reikėtų kitoje vietoje kasti, tik vis tas neprisiruošimas.
  Sklidina melžtuve pieno nešina įėjo ir Sokonienė. Drūtumo ir aukštumo sulyg savo vyru, bet jau pasiūtimu viršytų visas  Aukštasalio moteris ir vyrus kartu paėmus. Dar ir dabar dažnai ji užduoda Melanijai į kuprą, o jau pačiam Sokonui įvairius moteriškus įrankius teko paragauti. Šiaip ji buvo geros širdies moteriškė ir labai mylėjo Stasikę.
  Pastačiusi milžtuvę ant suolo, ji dar kartą išskalavo vandeniu puodynes, nors Melanija jau buvo paruošusi, suieškojo švarią drobulę ir rengėsi košti pieną.
- Gero vakaro, tetule- pasveikino ją Stasikė, supratusi kad Sokonienė jos nepastebėjo. – Iš kur tiek daug pieno? Ar jau veršiavosi katra? - nusistebėjo Stasikė. 
- O Stasikė, nė nepamačiau- trumpam atsisuko šypsodamasi moteriškė. – Gero vakaro, prašom kas vakarą – atsakė į pasveikinimą. – tai jau pas mus bent dvi atsivedė, o ne viena. Na o jūsų ar greit turės?
- Mūsų niekada taip anksti neveda, nebent prieš Velykas, o gal dar vėliau. - atsakė Stasikė.
- Gal jau užleidot? - teiravosi Sokonienė toliau košdama pieną. Sukošusi pridengė puodynes mediniais dangteliais, pripylusi į milžtuvę vandens išskalavo kelis kartus koštuvą ir pakabino jį ant vinies prie pečiaus kaktos. Išpylusi iš milžtuvės pienuotas paplovas į kiaulviedrį, ji dar kartą išskalavo milžtuvę ir  apvožusi ją pastūmėjo į patį kampą po varvančiais šeimininko kailiniais.
- Dar tebemelžiam, bet tik kam nors užbalinti tegaunam. Greitai, matyt, ir visai teks nutraukti. - ūkiškai, kaip ir pridera suaugusiai merginai dėstė Stasikė.
- Vaje, gal šilto pieno gersi? - staiga prisiminė moteris. –Kad kiek jau būčiau išnešusi.
Melanija nelaukdama Stasikės atsakymo, paėmė iš lentynos puoduką ir, kai motina pripylė pieno, nunešusi pastatė priešais Stasikę.
- Imk, išgerk – paragino ji. – Juk mėgsti šiltą pieną. – Mama, neišnešk, dar įpilk Stasikei- rūpinosi Melanija.
- Užteks, užteks, daugiau nereikia- gynėsi Stasikė. – Nei to paties neįveiksiu, toks didelis puodas.
- Rado kuo vaišinti, – neišleisdamas pypkės iš dantų įsiterpė tėvas – neškit čia ką turit geresnio, metas vakarieniauti.
  Kokie skanūs buvo šį kartą kepaliukai. Pagaminti iš geros varškės, gausiai užpilti lyditu sviestu, apibarstyti pelatrūno žolelėmis. Blynai taip pat buvo skanūs. Matyt iš vakaro maišyti su mielėmis ir pienu: pasipūtę, geltoni, iškoriję, užpilti smetona. Viskas labai žadino apetitą, juo labiau, kad svetimoje gryčioje valgyti yra daug skaniau, juk kiekvienas tai yra patyręs.
    Gerokai užkandę kepaliukų ir blynų,  dar užsigėrė balintos gilelių kavos su cukrum. Stasikei net veideliai užkaito, paraudo lūpos. Išgėrę kavos ir persižegnoję, visi pasikėlė nuo stalo ir katras kur išsivaikščiojo. Motina su rožančiumi užslinko už mūrelio, tėvas, pasigalandęs peilį ant prieždos, rengėsi pasipjaustyti tabako, o  Stasikė padėjo Melanijai nukraustyti stalą. Tuo metu už lango pasigirdo skambaliukai ir sulojo šuo.
    Melanija, atrodo, visai nekreipė į tai dėmesio, nenustebo, kas tai galėtų būti, nors kas minutę ji laukė Adolio ir nuo kiekvieno nugirsto garso krūptelėdavo jos širdis.
    Stasikė gi tuoj prišoko prie lango ir, užsidengusi delnais nuo šviesos, sužiuro į kiemą.
- Adolis atvažiavo – trumpam atsisukusi paskelbė ji ir vėl įsikniaubė į stiklą. Sokonas ir be to jau vilkosi kailinukus, dėjosi kepurę ir ėjo pro duris.
- Tada aš jau eisiu namo- stebėjusi pro langą ir mačiusi kaip vyrai  pasisveikino, kaip  Sokonas  pririšo Kaštaną, o Adolis pridengė jį gunia, kaip abu pasuko pirkios link, pasakė Stasikė atsisukusi į Melaniją. – Geriau jau aš ateisiu rytoj, atsinešiu kokio nors darbo, tai per dieną bent pasišnekėsime- suskubo Stasikė.
Menanija netikėtai atsisuko ir griežtai pasakė: - Nė nemanyk išeiti. Skubėdama pasakė: - Ką veiksi parėjusi? Juk šiandien ne šiaip sau vakaras, o užgavėnės. Štai užsigavėsime visi kartu. Didesnėj draugėj visiems bus smagiau, o į kaimą ar šiaip ar taip jau nebenueisi. Jau vėlus laikas. Geriau pasilik, pasilik – jau daug švelniau kvietė Melanija ir Stasikė nusileido.




                                                4.


- Gero vakaro- kaip paprastai iš aukšto pasisveikino pirmasis į pirkią įėjęs Adolis. Ant jo puskailinukų ir kepurės blizgėjo sniego kruopos, o nuo kaktos per nosį nusiritęs ant krūtinės nukrito ištirpęs sniego lašas. Tai pajutęs jis truktelėjo nosimi, paskui pamėgino brūkštelėti rankove, tačiau jau pradėjęs tirpti sniegas tik dar labiau sušlapino panosę. Po to jis susiprato išsitraukti iš kišenės nosinę.
  Tai matydama Stasikė neiškentė nenusišypsojusi ir, kad toliau liktų Adolio nepastebėta, pasislinko giliasu į užstalę, į lempelės šešėlį. 
  Nusiėmęs kepurę ir nusivilkęs kailinukus, kuriuos priėmė ir pakabino Sokonas, jis dar kartą nusišluostė nosine veidą ir padavė ranką priėjusiai jį pasitikti Melanijai.
- Sveika gyva- pasisveikino Adolis, tačiau nei iš jo veido, nei iš balso Melanija dar negalėjo suprasti, kokia jo šiandien nuotaika.
- Sveika, sveika- atsakė ji, dar kartą vogčiomis stebėdama jo veidą. Pamačiusi, kad jis lyg ir neblogai nusiteikęs, iš karto pagyvėjo. – Prašom toliau, prašom sėstis. Labai gaila, kad su vakariene pasiskubinom, būtume kaip tik svečio sulaukę prie blynų – juokavo Melanija.
Adolis nei iš šio, nei iš to staiga nepatenkintas burbtelėjo.
- Aš pavalgęs- atkirto jis, kad Melanija net krūptelėjo.
- Kas to nežino- bandė ji atitaisyti nuotaiką. – Bet tokį vakarą kažkaip smagiau didesnėj kompanijoj- nebeišmanė vargšė nei ką besakyti. Adolis visai nekreipdamas dėmesio į tai, ką ji šneka, atėjo prie stalo ir atsisėdo. Sėdinčios lempos ropelės šešėlyje Stasikės jis nepastebėjo. Ji tylėjo neišsiduodama, sekė juos ir stebėjosi. - Tai sutiko kaip kokį kleboną. Arklį priėmė, pašėrė, o Adoliui kailinukus nuvilko, nuolankiai paprašė  sėstis, o jis vis pasipūtęs, nepatenkintas.
Taip popinamas dar šerį stato, kad jis nesulauktų – mąstė Stasikė pasipiktinusi ir su pasigailėjimu žvelgdama į Melaniją, kuri tarsi nepastebėjusi jo šiurkštumo, jam toliau pataikavo.
- Prašom toliau, prašom slinktis arčiau prie viešnios, bus smagiau – ragino Melanija. Jis lyg ne savas apsidairė ir tik dabar pastebėjo Stasikę. Vienu metu jis tarsi nušvito. Jo niūrios akys po tamsiais antakiais  sublizgėjo. Adolis metė žvitrų gyvą žvilgsnį į Stasikę, tačiau, bijodamas išsiduoti, vėl nutaisė akmeninį veidą.
- Kokios čia viešnios besama? Įsispraudusi į pačią kertę, nė nematyti – tiek tepasakė nekeisdamas tono. – Sveika gyva – ištiesė ranką per stalą pasisveikinti, neva tik dabar atpažinęs. – Ko ten slepiesi? - paklausė.
- Nė nemanau slėptis – atsakė Stasikė, paduodama ranką, kurią Adolis stipriai paspaudė, tarsi sulaikė savam delne. – Tik pats išpuikai ir nebenori pažinti- priekaištavo ji.
- Na, ko čia man puikuotis? Nėra nei kuo, nei prieš ką. Vis vien Aukštasalio mergelės į mane nežiūri, brokija, per senas matomai esu.
- Dar taip pasivažinėk tiek metų, tai ne tik salos mergelės, bet ir Pamūgės davatkos nebežiūrės – nusijuokė Stasikė.
-   Nėr ko skubintis, nėr ko skubintis, reik pasirinkti pakol metas – teisinosi Adolis. – Juk ne vienai dienai, o visam gyvenimui ieškau, kad paskui nereikėtų gailėtis.
-   Pasiutiškai ilgai renkiesi. Tiek besirinkdamas, paliksi vietoj Anupro varpais skambinti, juk gyveni prie pat bažnyčios – toliau jį erzino Stasikė.
-   Ar manai, kad taip paprasta iš tokios daugybės išsirinkti? Tų mergelių būrių būriai, kur tik mesi pagalį, ten pana, ot ir atspėk žmogau, kuri iš jų geriausia.
-   O tai tau. Jeigu pats nesugebi, tai prašyk Dominyko. Jis išpirš. Ne vienam tokiam žiopliui po žydmergę įtaisė – įsižeidusi už visas merginas dėl tokio palyginimo rėžė jam Stasikė.
-   Cha, cha, cha –  nusijuokė net Sokonas. – Tiesą Stasikė sako. Senis Dominykas ne vienam tokioj bėdoj padėjo. Antai Saplys. Po šiai dienai būtų našlavęs, o dabar garbina Dievą, džiaugiasi jauną pačią gavęs.
Po šio pokalbio Sokonas tabokos pjaustymą atidėjo rytdienai. Pasipjaustęs tam kartui, nėjo, kaip paprastai, už pečiaus pas motiną, bet papsėdamas pypkę prisėdo prie Adolio, pasirengęs tokį nepaprastą vakarą praleisti su jaunimu.
  Po tokios bendros jų kalbos Melanija nuščiuvo, nenuleisdama nuo Adolio akių, stebėjo jo veido išraišką. Šis, garbė Dievui, nė nemanė įsižeisti. Jai net ant širdies lengviau pasidarė...
- Juokis, juokis – nuolaidžiai, nė kiek nepykdamas, juokdamasis kartu su Sokonu, pasakė Adolis. – Pamatysim, kaip pati rinksiesi, kai ateis metas - tarstelėjo jis.
- O, kad taip būtų jų valia, gal nė viena neliktų netekėjusi – palingavo galva Sokonas. – Bet dabar jau jų vargšių tokia dalia, kad pačios nepasirinks ir gana. Nenori likti senmerge, tai eik už to, kuris tave ima, nors ir labai skaudėtų širdį dėl kito.
  Melanija staiga nuraudo ir, norėdama nukreipti kalbą, įsiterpė: - Tėte, ar padavei Kaštanui? Kažin ko stovi galvą užkėlęs,  gal nepasiekia?
- Nealkanas, matyt – greitomis metęs žvilgsnį pro langą atsakė Sokonas. – Kai išalks, tai pasiims, o tu geriau mumis  pasirūpink. Negi taip ir sėdėsim prie tuščio stalo užgavėnių vakarą?
- O aš geriau senmerge liksiu, negu tekėsiu už tokio, kuris man nepatinka- staiga pasakė Stasikė, kaip kirviu nukirto.
  Adolis tebesilaikydamas išdidžiai,  vis žvilgčiojo į Stasikę. Jis jau seniai iš taip arti nebuvo jos matęs. Dabat jis pastebėjo, kad jos veidas papilnėjęs, krūtinė paplatėjusi, tokia išdrąsėjusi ir pagražėjusi. Mergina nebe vaikas, bet tokia pat kalboje kandi . Juk jis seniai numatė, kad iš jos išaugs puiki mergina. Kurį laiką net stebėjo ją susidomėjęs, o dabar matosi, kad jo spėjimas pasitvirtino  su kaupu. Taip ir traukė prie širdies baltom garbanėlėm apsuptas  skaistus jos veidelis, linksmos kaip žiburiukai mėlynos akys. Ir išvis taip jau patraukliai ir kerinčiai ji atrodė, kad norėjosi žiūrėti į ją, neatitraukiant akių. Ir Adolis žiūrėjo. Ne spoksojo, bet vogčiomis, neišsiduodamas žvilgčiojo ir džiaugėsi čia ją išvydęs, džiaugėsi  šiuo užgavėnių vakaru.
- Negerai likti netekėjus. Senmergės niekas nemėgsta, davatka ir žydmerge vadina- šaipėsi Adolis iš tokio Stasikės pareiškimo. – Kas kita už vyro, kaip už mūro, mylimas jis ar ne, geras ar blogiausias būtų.
- Kaip pavadintų – nepagadintų, bet aš tekėsiu ne už mūro, o už vyro, kuris man labai patiks – taip pat griežtai pakartojo Stasikė, aikštingai pažiūrėjus pirma į Adolį, o paskui į Sokoną.
  Adolis buvo sužavėtas. – Matai, matai kokia šaunuolė – atvirai susidomėjęs ir žvelgdamas  į jos įraudusį veidą stebėjosi jis. – O gal jau ir pasirinkusi turi? – jam pačiam  netikėtai išsprūdo.
- Man žinot – atsakė ji žybtelėdama akimis ir tokiu tonu, tarsi iš tikrųjų būtų turėjusi vaikiną.
- Menki šposai – tarsi patvirtino Sokonas. – Dabar suvis kiti laikai. Mūsų laikais be trisdešimties  merga ne merga. Bernas vėl – keturiasdešimties, keturiasdešimt penkių. Dabar gi kiekviena piemenikė dar paskui karves tebelaksto, o jau mergina save skaito, po vakaruškas kūliasi.
- Ką čia tėte šneki- vėl įsikišo Melanija. – Vakaruškos tai ir yra jaunimui, o ne kokiems seniams. Kada gi pasilinksminti, jei ne jaunystėje?
- Tai kad pasakė “ keturiasdešimt penkių”. Juk tai diedas, o ne bernas. Nė viena merga už tokio nebetekėtų šiandien- garsiai juokėsi Stasikė. – Ar dėde tiek metų turėdamas ženijaisi? – paklausė ironizuodama Stasikė.
- Ech, prasidėk čia su jumis- numojo ranka į Stasikės pašiepimą Sokonas. – Geriau, Melanija, atnešk ką nors užkąsti. Aš dar nuo turgaus dienos turiu puskvorčiukę užsilikinęs. Išgersim su Adoliu. Ilgai čėdijau, laukiau, ar neatsiras, kas man padėtų. Dabar gi kaip tik pritiks užsigavėti.
- Matai, dėde, kai mums prie vakarienės tai neparodei – vėl kibo prie jo juokdamasi  Stasikė. Sokonas vėl numojo ranka: - Prasidėsi čia su bobom. Ne jų tai darbas- ir išėjo į kamarą ieškoti degtinės.
Melanija greitai pašokusi balta staltiese uždengė stalą, papjaustė duonos, dešros, lašinukų, raugintų agurkų.  Dešrą ir lašinius sudėjo į vieną lėkštutę, duoną į kitą, o supjaustytus agurkėlius sudėjo į lėkštutę ratu ir pabarstė smulkiai pjaustytais svogūnais. Visiems padėjo po šakutę ir po mažą degtinei gerti stiklelį.  Sugrįžęs Sokonas pastatė ant stalo “valstybinės”, buteliuką naminės ir kažkokį  rudą, matyt su pipirais, gėrimą. Atkimšęs butelį, pakėlė nuo stalo arčiau stovėjusį stikliuką, truputį įpylė, ant viršaus užpylė rudojo gėrimo ir, palinkėjęs Adoliui svekatos, išgėrė. Užkabinęs šakute duonos ir dešros įsidėjo į burną. Kramsnodamas  užkandį, tokį pat gėrimą sutaisė Adoliui. - Imk “išmesk “ pradžiai- paragino šluostydamasis ūsus į staltiesės kampą.  Adolis išgėrė iki dugno ir užkando. Po to paėmė Stasikės stikliuką, jį pripildė ir pastatė prieš ją.
- Prašom, dabar tavo eilė- paragino Adolis.
- Eikit sau.  Aš  negersiu – atstūmė ji stiklelį.
- Kodėl taip?
- Tegu ją galai. Aš jos nenoriu- purtėsi susiraukusi.
- Nieko nebus – rimtai perspėjo Adolis, vėl pristumdamas gėrimą. – “Sveikatą” priėmei, turėsi ir išgerti.
- Baisus daiktas. “Sveikatą” priėmiau, o degtinės ne. Gerkite patys.
- Ko čia purkštauji? – nekantriai paragino Sokonas. – Išgerk ir viskas.
- Dėde pats ką tik sakei, kad ne bobų tai darbas.
- Sužiūrėsi kas kada buvo pasakyta. Dabar sakoma “išgerk”, tai ir reikia gerti. Boboms, žinoma, nevertėtų, bet jeigu duoda, tai ir reik išgerti.
- Galit sau neduot, niekas ir neprašo – atšovė Stasikė ir dar kartą atstūmė stiklelį į vidurį stalo.
Adolis prisislinko truputį arčiau, paėmė nuo stalo stiklelį ir, stipriai suėmęs jos ranką aukščiau alkūnės, bruko ragindamas:
- Na, išgerk, išgerk. Dėl vieno gurkšnelio nieko neatsitiks. Gal ir iš viso nesi ragavusi ir nežinai skonio? Matysi kaip patiks ir dar užsigeisi.
  Jis stengėsi įsprausti stiklelį į ranką, ji neėmė, laisvąja ranka stūmė jo ranką nuo savęs. Gėrimas išsiliejo, apipylė staltiesę. Stasikei buvo gėda.  Adolis vis neatstojo. Kažin kodėl jam taip parūpo, kad Stasikė būtinai išgertų. Jis, nieko nelaukdamas, pats savo ranka prinešė prie Stasikės lūpų stiklelį, o ši, bestraukdama nuo jo, atsidūrė kampe ir nebebuvo kur dingti.
- Matai, kokio prašymo reikalauja – kalbėjo Adolis  prie pat  jos veido. – Tiek to šį  pirmą kartą patarnausiu.
Nuo išgerto  gėrimo jam svaigo galva ir jis elgėsi neįprastai. Melanija matydama Adolį linksmą džiaugėsi, nes seniai jo tokio nematė. - Jei jis toks smagus nuo pipirinės, tai visada galima būtų jos pasiūlyti, kai jis svečiuojasi. Tačiau kartais ir prie tos būdavo sunkiai priprašomas, sėdi niūrus, nekalba – mąstė ji. – Šiandien gėrimas pritiko kuo puikiausiai, tačiau Stasikė spyriojasi, gali dar Adolį supykdyti – nerimavo Melanija.
- Išgerk, Stasike, nebijok – paragino ji neiškentusi. – Kad taip kur kitur, na o čia tarp savų, taip kaip savo namuose. Dėl juoko, dėl linksmumo, užsigavėjimui – įtikinėjo Melanija, bet Stasikė neprisileido stiklelio.
- Gerk pati, jeigu taip nori – pasiūlė ji Melanijai net pyktelėjusi.
- Kai ateis mano eilė, tai ir išgersiu – netikėtai paskelbė ši ir Stasikė susvyravo.
- Palauk, atstok – staiga pyktelėjusi stipriai stumtelėjo ji Adolį.  – Duok, aš pati pamėginsiu. Bet tik iki pusės, viso už jokius pinigus negersiu – dar išsiderėjo. Nurijusi vieną gurkšnį  Stasikė užsikosėjo, užsiprunkštė ir greitai pastatė stiklelį atgal ant stalo.
- Imk užkąsk- siūlė jai Adolis duonos su dešra. Stasikė nesipriešindama paėmė, skubiai įsidėjo į burną ir mažai kramčiusi nurijo, nustumdama gerklę deginantį kartumą.
-   O kad jus bala- nepiktai barėsi ji atsipeikėjusi, kartu su visais juokdamasi. - Kvaila, kad jūsų paklausiau, juk galėjau užtrokšti. Dabar Melanijos eilė. Žiūrėk, kad nesumeluotum – pažvelgė ji į Melaniją. Adolis tiek pat kiek Stasikei pripylė ir Melanijai. Ši nugėrė iki pusės, kaip ir buvo žadėjusi. Paskui vaišinosi Adolis ir Sokonas, ir  vėl atėjo Stasikės eilė, tačiau vyrams taip ir nepavyko prikalbinti merginų, kad išgertų nors truputį.

                                                            5.

    Adolis, kaip prisislinko arčiau Stasikės, taip ir liko sėdėti visą vakarą. Jis ir pats gurkšnojo ir ją ragino, sulig kiekvienu stikliuku vis linksmėdamas. O jau išdidumo visai neliko. Plepėjo Adolis visokius niekus, krėtė šposus ir Stasikė pagalvojo, kad jis visai nėra toks išpuikėlis, kaip pradžioj pasirodė. Kai jo buvo tokia nuotaika, tai  buvo netgi įdomus. Nuo išgertos pipirinės iki pat vidurnakčio Adoliui užteko gero ūpo, o todėl ir visiems kitiems buvo linksma. Norėjosi dar pasiausti, paišdykauti, tačiau už mūrelio miegojo motina ir čia galustalėje užsnūdo  senasis Sokonas.
- Adoli, pavažinėk- šovė į galvą Stasikei ir Adolis tik dabar prisiminė, kad šiandien užgavėnių vakaras. Jis ir pats buvo žadėjęs  “paskrajoti” su savo Kaštonu, netgi žvangučius jam uždėjo, kaip ir pritinka tokiai progai.  Jis mėgo pasivažinėti rogėmis, esant geram orui gerais keliais, tačiau šiandien buvo ypatingas vakaras ir ypatinga nuotaika, todėl ir ši pramoga turėjo būti puiki.
- Kaip gerai tu sugalvojai, Stasike- sutiko Adolis iš karto pakildamas iš užstalės. –Tuč tuojau renkitės, važiuosim –įsakmiai pareiškė Adolis.
Merginos kaip mat pasiruošė kelionei. Melanija užsigobė šilta skarele, o ant pečių užsimetė tėvo kailinukus.  Stasikė stipriai susisupo į savo didelę skarą ir abi išbėgo į gonkas. – Eisiu pažadinsiu mamą, kad užsisklęstų duris – susirūpino Melanija ir apsisukus nubėgo. Tuo metu Adolis atrišęs Kaštaną privažiavo paimti merginų.
- Ar jau pasiruošusios? - paklausė jis vos nulaikydamas besimuistantį, ilgai stovėjusį gyvulį.
- Žinoma, tik Melanija grįžo į trobą, tuoj ateis- atsiliepė Stasikė.
- Tada sėskitės greičiau- paragino Adolis nė truputėlio neatleisdamas vadelių. – Tik greičiau, nes Kaštanas nerimsta, kaip pasiutęs piestu stojasi.
- Sakyk, kur sėstis? – paklausė greitai prišokusi Stasikė. –Sėsk čia- Adolis galva parodė šalia savęs . – Kur ta Melanija dingo? Ko neateina? - rūpinosi jis.
Stasikė įsikibusi rankom į sėdynę stryktelėjo viena koja ant pamynos ir staiga suabejojo: - Ar bent tilpsime visi trys ant vienos sėdynės? – taip stovėdama paklausė ji . – Gal geriau ... Kaip tik tuo momentu Kaštanas šoktelėjo į viršų, išsiręžė ir, pajutęs truputį laisvesnes vadeles, metėsi į priekį. Stasikė tik susvyravo ir, neišlaikiusi lygsvaros, tiesiog įvirto į važelį. Paleidusi skarą ji rankomis griebėsi Adolio kelių, nuo jų atsispyrusi šiaip taip atsistojo ant kojų ir, prisilaikydama jo rankos, lekiant arkliui, visu svoriu drybtelėjo prie Adolio šono.
  Kol sulaikė arklį,  Adolis porą  ratų apsuko kieme ir tik didelių pastangų dėka vėl sustabdė Kaštaną prie gonkų.  Perpykęs jis kelis kartus skaudžiai suplakė gyvulį per šonus vadelėmis. Kaskart, kai tik eržilas bandydavo šokti aukštyn, Adolis taip įtempdavo vadeles, kad  vargšui arkliui net putos krito iš nasrų. Adolis Kaštaną laikė iš visų jėgų, buvo sušilęs, o ant smilkinių pasirodė iššokusios gyslos.
  Melanija jau laukė.
- O, gyvatė- sukeikė grąsindamas. – Ar labai užsigavai? - paklausė pasisukdamas į Stasikę. – Juk aš sakiau, kad greičiau sėstumeisi.
- Kas atsitiko? - susirūpino Melanija irgi sėsdama į važelį.
- Mes gi jau pasivažinėjome ir daugiau nieko- jau juokėsi Stasikė iš naujo siausdamasi skarą. – Gerai dar, kad Adolis spėjo čia susisukti kieme, o tai kažin kur būtume atsidūrę.
- Ar tik nebus šalta su viena skara? Staiga susirūpino Adolis.
Stasikei atrodė, kad jai ne tik šilta, bet ir karšta ir, kad tos ugnelės, kuri degė jos viduje užteks visai nakčiai, ne tik šiam vakarui.
- Nė trupučio – užtikrino ji ir linksmai sušuko: - Važiuojam!
- Na, tada laikykitės- perspėjo Adolis ir sulyg tais žodžiais atleido vadeles. Tai bent buvo važiavimas. Jie skrido, ne važiavo. Skriejo kaip nuo kalno, net vėjas švilpė pro ausis.
Ilgai išstovėjęs Kaštanas pagaliau gavęs laisvę, lėkė neraginamas, tarsi kojom nesiekdamas žemės. Pro kaimą jie prašvilpė per keletą minučių, net Stasikė nespėjo išgirsti, ar dar groja  pas Gurnį armonika, ar ne. Ji tik pastebėjo, kad ten buvo šviesa languose. – Tur būt, kad negroja- pamanė ji . – Juk jau po vidurnakčio, šokti jau nebeleistų, greičiausiai kad visi jau išsiskirstė- mąstė ji patenkinta. – Žinoma, ir aš jau būčiau parėjusi, o dabar štai, kaip neišpasakytai smagu pasivažinėti. Kai sužinos rytoj Onikė, tai bus pavydo. Kaip viskas gerai išėjo, kad aš pasilikau pas Melaniją- džiaugėsi ji.
Kai išvažiavo į plentą, Kaštanas pašėlo juos nešti dar greičiau, net Stasikė pabūgo. Visa laimė, kad viduryje sėdėjo. Čia buvo drąsiau, mažesnis pavojus išvirsti. O kaip jautėsi Melanija? 
Adolis, matyt, buvo pripratęs prie tokio lakstymo, tačiau ir Melanija jautėsi kuo puikiausiai. Kiekvieną kartą, kai tik Stasikė į ją pasižiūrėdavo, ji tik nusišypsodavo. Stasikė jautėsi padrąsinta ir užmiršdavo baimę.
  Jie pavijo ir pralenkė keletą  pilnai prisėdusių rogių. Vienose dainavo suvirtę vaikinai, kitose juokėsi, cypavo ir klegėjo merginos. Vienos rogės su širmu arkliu net bandė juos lenkti, bet kas susilygins su Adolio Kaštanu?  Adolio rogės pralenkė visus ir paliko toli kelyje. Jie taip važiavo ir važiavo, kol pailso gyvulys ir ėmė lėtinti greitį. Adolis jo ir dabar neragino, leido bėgti taip, kaip jis norėjo ir, kai jis pagaliau sulėtino iki žinginės, tik tada jis  Kaštaną sustabdė.  Iššokęs iš važiuko, numetė vadeles ant sėdynės ir, ieškodamas kišenėje papirosų bei degtukų, pasiteiravo: - Na kaip, ar smagu?
- Aš dar nė karto per visą savo gyvenimą taip nėsu važiavusi- atsakė Stasikė sužavėta, stipriau siausdamasi į skarą, nes šildžiusi ją anksčiau ugnis netikėtai išblėso, ir ji pajuto kad darosi šalta.
- Na ir lėkėm- tiek tepasakė Melanija, tačiau Adolis suprato, kad merginos  šia pramoga buvo patenkintos.  Jam irgi buvo smagu, tačiau jis to neparodė.
- O je, kur tu mus atvežei? Ar tik čia ne Vilukiškiai? -dairydamasi į truputį atokiau matomus sargo būdelės žiburius, stebėjosi Stasikė.  – Jeigu nebūtų taip toli nuo mūsų, tai sakyčiau Vilukiškiai ir gana, taip jau viskas panašu.
- Vilukiškių pervaža- patvirtino Adolis ir užsidegęs papirosą vėl paėmė vadeles į rankas. – Ar dar važiusi toliau? - paklausė sėsdamas į važelį prie Stasikės, bet čia Melanija greitai pasipriešino:
- Užteks, užteks važiujam namo, tiktai nebelėk taip pasiūtusiai, toks gražus vakaras, parvažiuosim be strioko.
- Na, o man darosi tikrai šalta- pasiskundė Stasikė. – Susispauskim stipriau, kad mažiau užpūstų vėjas.   
Adolis truputį pavažiavo į priekį, apgręžė Kaštaną ir sustojo. Jis įsispraudė tarp kojų vadeles, nusimovęs pirštines numetė jas ant priekinės lentelės ir greitai ėmė segiotis kailinukus.
- Še, apsivilk, o tai ko gero susirgsi- pasiūlė jis nusivilkdamas, o Stasikė susigėdusi ėmė atsikalbinėti:
- Nereikia, Adoli, man dar nėra taip šalta, aš tik taip pasakiau. Va, įsispraudžiau į vidurį ir vėl bus gerai, ar truksim čia parlėkti.
Adolis, nusivilkęs kailinukus, sviedė jai ant kelių.
- Imk, greičiau vilkis ir nesiderėk. Maži juokai, rimtai gali persišaldyti. O juk aš iš karto sakiau, kad taip bus, tik vis užsispyrusi, kaip kokia beždžionė.
- O tau kaip, nešalta? Paklausė jis Melanijos.
- Aš dar nieko nejaučiu, tavo laimei- atsakė Melanija sujudėjusi po kailiniais- o tai ir švarką tektų atiduoti.
- O ką su jumis darysi, negi leisi sušalti, nors abi truputį žioplos- tik nusijuokė Adolis iš tokios Melanijos replikos.
Grįžo jie taip, kaip ir tiko šiam vakarui: pasivažinėdami, plepėdami, juokaudami. 
  Mėnulio apšviesti žemčiūgais žėrėjo lygūs užmirę laukai ir storai sniegu užversti pakelės krūmų kupstai. Šaltis vis kilo. Vis skaudžiau cypė sniegas po rogių pavažomis, bet Stasikei po Aolio kailiniais buvo šilta ir gera. Jai tik pats nosies galiukas po truputį šąlo, atrodė, kad nosis šlapia, todėl nuolat traukė nosimi, nusibraukti nosį ranka negalėjo, nes visi taip susispaudę sėdėjo važelyje.
Jau buvo gerokai po pusiaunakčio, kai jie pagaliau atvažiavo prie didžiosios kryžkelės. Adolis vietoj to, kad važiuotų į Aukštasalį, netikėtai pasuko Kaštaną Pamūgės link.
- Kur suki, Adoli? Vežk namo- vienu balsu ėmė šaukt Melanija ir Stasikė, bet Adolis tik paragino Kaštaną.
- Važiuojam sušilti- juokėsi jis, nekreipdamas dėmesio į jų prašymą. – Bepigu joms, į kailinius susisupusios, o man jau dantis ant danties nesueina .
- Še, kad nori, gali pasiimti mano skarą, ji man dabar nebereikalinga – kumštelėjo jam į šoną Stasikė.
- Paieškok kvailesnio, kailinius į skarą mainyti.
- Kokius  čia niekus sugalvojai, Adoli? Grįžkim geriau į Aukštasalį- rimtai ėmė prašyti Melanija. – Parvažiusim ir sušilsim. Kur kitur rasim tokiu laiku šilumos?
- Iš tikrųjų, Adoli, važiuojam namo- pridėjo ir Stasikė. – Jau ir taip vėlu.  Tačiau Adolis kaip ir anksčiau nepaisė jų kalbų ir toliau ragino Kaštaną.
- Netoli tevažiuosime, neilgai tesugaišime – drąsino jis merginas. – Nenusiminkite.
- O kas tave žino, ar toli, ar arti- nenorėjo tikėti Stasikė. – Juk dabar tavo valia, kur norėsi, ten nuveši. Negi šoksi iš rogių, kad galvą nusisuktum?
- Nereikės, nereikės, tuojau sustosim ir gražiai išlipsim. Nė plaukas nuo galvos nenukris tik turėkit truputį kantrybės. Namai irgi niekur nepabėgs.
- Iš tikrųjų, Adoli, kur tu mus veži? Kodėl neklausai, kad prašom grįžti? - nerimavo Melanija.
- Na ko jūs taip susirūpinot ir išsigandot? - staiga surimtėjo Adolis. – Nevešiu gi aš jūsų į kokią karčiamą ar į kitą kokią netinkamą vietą, turiu juk savo namus. Kodėl negalima užsukti, sušilti, pasisvečiuoti, juk ąia arčiau nei į Aukštasalį. Gal dar nė karto nesate buvusios pas mus? - guodė Adolis.
- Oi, Adoli, gal tau galva peršalo? Tokiu laiku? Ką pasakys teta? - sušuko Stasikė.
- To dar betrūko- išsigando Melanija. -  Adoli, būk žmogus, kam reik taip daryti? Į ką čia panašu tokiu laiku trukdyti žmones, tiesiog sarmata? – Melanija bandė perkalbėti Adolį, permesdama mintimis, kokia suknele ji dabar apsirengusi, ar labai susiglamžė po kailiniais jos balta apykaklaitė, kokia skarele ant greitųjų yra užsirišusi ir išvis, kaip ji atrodytų prieš tetą, jei iš tikrųjų tektų užvažiuoti. Viskas būtų kaip ir nieko, bet tie tėvo kailiniai, keliose vietose lopyti, nugaroj pagal pažastį atirusi rankovė ir išlindusios vilnos. O gal dar kur ir mėšluoti? Ach, kam jai reikėjo vilktis tuos kailinius?  Juk savo tokius gražius turi, o be to ir suknelę galima buvo geresnę užsivilkti.  Kas galėjo žinoti, kad teks atsidurti tokioje vietoje?
- Tik pamanykit, ko jos pabūgo? – kraipė galvą Adolis- teta dargi net labai bus patenkinta sulaukusi tokių viešnių. Dar medumi pavaišins, galiu užtikrinti.
- Kad tik nepavaišintų kačerga- nusijuokč Stasikė.
- Ar nepasitaikys kada tinkamesnė proga – vis spyrėsi Melanija, nors pati suprato, kad jei ne tie tėvo kailinukai, tai proga būtų kuo puikiausia arčiau susipažinti su teta. Melanija seniai to troško, nors ir truputį bijojo. – Juk pats galėtum suprasti, kad dabar nepritinka- vis įkalbinėjo ji.
- Na, o aš pas jus ar ieškau kokios progos? - beveik piktai paklausė Adolis. – Kada noriu atvažiuoju, kada noriu  išvažiuoju. Aš nė nepagalvojau, kad galiu kada nors sutrukdyti. Jeigu jau taip, tai ateityje reiks žiūrėti, kad pataikyčiau laiku. Atleisk man, Melanija, kad iki šiol trukdžiau, daugiau to nebus.
- Oi Adoli, kam tyčiojiesi? Pas mus vienas dalykas, o čia visai kas kita, o pagaliau tokiu metu ir tu pas mus nėsi atvažiavęs.
- O jeigu užvažiuočiau kada, ar labai supyktum, Melanija?
- Aš gi tau sakiau, kad nėra ko lyginti. Mes galvojam vienaip, na oji, teta gali pagalvoti visai kitaip.
- O aš sakau, kad dėl tetos tu nesuk sau galvos- vėl truputį pakėlė balsą Adolis. – Pačios pamatysit, kokia ji bus patenkinta, pagaliau aš atsakau uš viską- išdidžiai pabrėžė jis.
Dėl tokio jo tono įsižeidusi Melanija nutilo, o Adolis nekreipdamas į tai jokio dėmesio važiavo toliau.
  Jau čia pat ir Pamūgė. Pirmos gryčios, mokykla prie posūkio, čia pat ir bažnyčia. Kaštanas neraginamas įsuko į savo kiemą ir sustojo ties gonkomis. Jam tai buvo neįprasta, nes visada
nutempdavo važelį iki klėties, kur Adolis jį nukinkydavo ir, sumetęs pakinktus ant prieklėčio, vesdavo į tvartą pašerti. Bet dabar turėjo paklusti šeimininkui, bet visvien – jau namuose. Adolis užmetė vadeles Kaštanui ant nugaros, žinodamas, kad dabar gali juo pasitikėti. Jis žinojo, kad Kaštanas iš savo kiemo niekur neišsiverš, nepajudės iš vietos, jeigu tektų išstovėti net iki ryto, todėl nusprendė palikti jį čia, kol vėl bus reikalingas.
- Na, galit jau išlipti, toliau nebevešiu- priėjęs arčiau, paragino merginas. – Aš einu pažadinsiu tetą, kad įleistų. Tik jau nesivaržykit, meldžiamosios. Nėra taip baisu, kaip juma atrodo- matydamas, kad jos vis dar nesiryžta, padrąsino. Paskui strykrelėjo per tvorelęir dingo už namo kampo, matyt ten, kur buvo langas, priekurio gulėjo teta.
Melaniją apėmė nepasitikėjimas. – Ot tai, kad padarė, tai padarė- priekaištavo ji Adoliui, nors puikiai žinojo, kad jis negirdi. – Taip nepatogu, taip nemalonu, nors lipk iš rogių ir eik namo pėsčia. Ką darysime, Stasike, ar eisime? - atsisuko į Stasikę.
- Kur, ar į namus? - nustebusi atsisuko į ją mergaitė.
- Į gryčią.
- Vaje, o aš nusigandau, maniau į namus pėsčiomis – prunkštelėjo Stasikė. - Kaip tu darysi, taip ir aš. O pagaliau, kaip dabar neužeiti? Ar atvažiavusios taip ir sėdėsim rogėse, kad maldautų? Einam ir gana. Nei mes jo prašėme, nei ką, o kad pats atvežė, tai tesižino.
- Paskui tik visokių kalbų- pabūgusi kalbėjo Melanija. - Aš ją daug maž žinau. Tai
Priekabi boba. Visos merginos jos apžiūrėtos ir apkalbėtos. Visas marčiom vadina, tik nė vienos neteikia Adoliui. Kažin kokios ji Adoliui norėtų? Išgirsimdar, ko negirdėjusios.
- Ogi didelio čia daikto, tegu sau šneka kiek tik nori, nei aš bijau nei ką- nesijaudino Stasikė.
- Tau, žinoma, nesvarbu, bet man visai kas kita- numykė Melanija ir nutilo, nes prie rogių grįžo Adolis
- Oi, oi, oi, jos dar tebesėdi- stebėjosi jis. – Ką reikės su jumis daryti, ar reikės su visu vsželiu į gryčią tempti?
- Kaip lipsime, šunų bijome – teisinosi Stasikė. – Draskosi, kaip pašėlę. Ar tu jiems ėsti neduodi, kad taiploja?
- O kuriems galams duoti, ar jie darbą dirba? - nusijuokė Adolis. - Alkani piktesni. Tegu sau loja, kol nusprogs. Na, duok ranką, padėsiu išlipti. Matot, teta jau laukia, šviesą uždegė.
- Nereikia, aš ir pati mokėsiu išlipti- iššoko Stasikė. Melanija vis dar tebesėdėjo.
- Melanija, vaikeli- užėjo jis iš kitos rogių pusės. – Neg itai iš tikrųjų dėl tetos? Nesivaržyk nė trupučio. Ji seniai nori iš arčiau tave pamatyti, dažnai klausinėja. Ji viską žino, net ir tai, kad niekas kitas, o tu būsi mano... - pašnibždėjo palinkęs arčiau prie ausies, o garsiai pasakė: - o atvirai kalbant teta žino, kad aš šiandien atvažiuosiu ne vienas.
Melanija kaip nesavom kojom atsistojo ant žemės. Kaip ilgai ji laukė ir tikėjosi, ką nors panašaus išgirsti, kiek ji tam ruošėsi, kiek buvo panašių, tinkamesnių momentų, o dabar taip netikėtai, taip netikėtai, kad ji net nežino ką atsakyti.
- Ach, juk iš karto buvo galima suprasti, kad jis yra kažkam tai ypatingam pasiruošęs. Tai rodė ir šio vakaro nuotaika, tas pasivažinėjimas. Pasirodo, iš anksto buvo sugalvojęs ir pas save parsivežti, o ji tik baiminosi, priešinosi, buvo ušsispyrusi ir jį užpykdžiusi.  Tiesa, jis truputį karštokas, kartais be reikalo įsižeidžia, bet, kada nori, moka būti švelnus- paskendo mintyse Melanija.



                                                            6.

      Buvo visai nepanašu, kad teta būtų ko nors daugiau nei Adolio laukusi.  Neatsitokejusi iš miego ji negalėjo paslėpti savo dielio nustebimo Adolio pasirodymu su tokiomis viešniomis. Metusi klausiamą žvilgsnį į Adolį paskui į prie durų trypinėjančias merginas, ji net nesiteikė atsakyti į jų pasveikinimą. Mieguista, užmiegotomis traiškanotomis akimis, įtartino švarumo marškiniais ir raina jupa, kurios juosmenį gniaužėsuėmusi  ant pilvo kieta sauja, vienplaukė ir susivėlusi, ji buvo panaši į daržo baidykę. Svarbiausia tai, kad ji aiškiai rodė, kad  yra užklupta netikėtai, dėl ko Melanija jautėsi lyg lazda per galvą gavusi.
- Nujautė mano širdis, kad taip bus, nujautė- kartojo ji mintyse, nors pirmoji susiprato prieiti prie tetos dar kartą pasisveikinti ir pabučiuoti į ranką. Jos pavyzdžiu pasekė ir Stasikė. Ach, kaip ji nenorėjo bučiuoti tos rankos, maža kur galėjo ja pasičiupinėti senoji boba miegodama, bet ji negalėjo  pasakyti  ką galvoja, negalėjo  pasirodyti nemandagi, todė pabučiavusi net nusisuko iš pasibiaurėjimo.
- Nepyk, tetulyte, kad truputį sutrukdėm- perdėtai švelniai kalbino ją Adolis. - Štai išvažiavom pasivažinėti, sušalom ir užsukom pasišildyti. Būk gerutė, priimk viešnias krikščioniškai, pavalgydink, pagirdyk, sušildyk. Bent dvi atsivežiau. Įsižiūrėk gerai, gal katrą  sau į  marčias išsirinksi?... Ata, ta, ta .. net pirštai užėjo- trindamas rankas Adolis toliau linksmai kalbėjo.
- Einam arčiau, mergaitės, būkit drąsesnės, jauskitės kaip namie- kvietė jis.
Atitoko pagaliau ir senė. Kas ją žino, gal iš karto ir nesusigaudė kas dedasi. Tik dabar atpažino Melaniją ir tuoj pasikeitė, sušvelnėjo ir nusišypsojo.
- Ach, tas Adolis. Negalėjo jis perspėti, kad nevienas, nors bliūzę būčiau užsitempusi- aiškinosi matyt gėdindamasi tokios savo išvaizdos . – Sėskitės mergutės- ragino ji. – Sušilkit, nusivilkit, Melanija, nesivaržykit. Aš truputį išeinu, tuoj grįšiu, tik truputį apsitvarkysiu.
Įtampa kaip mat atslūgo, o tetai išėjus buvo ir visai smagu.
- Adoli, duok šukas pasidailinti, savo nepasiėmėm- atgijo ir Melanija, ypač, kai pastėbėjo, jog teta ją gerbia ir skaitosi. Nusirišus skarelę ir nusivilkus  tuos nelemtus tėvo kailinius, padėjo juos ant suolo galo, paskui pirštais išlygino ištampė apykaklaitę, per vieną ir per kitą petį pasižiūrėjo, ar labai susėdėta suknelė, ir delnais nubraukė nuo jos kailinių pūkus.
- Žiūrėk, ten ant lango, ten yra veidrodis- pamojo ranka į tą pusę Adolis ir, tempdamas už rankovės nuo Stasikės kailinukus, neiškentęs grybštelėjo jai už šono. Stasikė nė nekrūptelėjo: - Aš nebijau kutų, gali negąsdinti- pareiškė ji išdidžiai. – Tik neaišku, kaip pats jaustumeisi, reikėtų patikrinti.
- Na, na nepradėk tikrinti. Katras čia vyras bijo kutų- gynėsi Adolis, bet Stasikė staiga, nė kiek jam nesitikint, čiuptelėjo rankomis už abiejų šonų. Iš netikėtumo Adolis net tūptelėjo ir kailinukus iš rankų paleido. Po to pašoko, pasičiupo kailinukus ir metėsi prie durų, bet Stasikė pastojo jam kelią.
- Melanija, eikš čia, pakutensim Adolį - pašaukė ji į talką Melaniją. – Gal tu net nežinojai, kaip jis bijo kuteliojimo?  Va tau, va tau – tai šen tai ten grybštelėdama Stasikė atsigynė jį atgal į vidurį kambario. – Nereikėjo pradėti- juokėsi ji.
Adolis traukėsi atbulas, mėgindamas prisidengti kailinukais, bet Stasikė vis rasdavo, kur pasiekti jautresnę vietą. Adolis apibėgo aplink stalą, aplink Melaniją. Bandydamas prasmukti pro Stasikę, apvertė kėdę.
- Nekelkit triukšmo- subarė juos Melanija. – Stasike, eik geriau susišukuok, pažiūrė, į ką tu panaši? Sugalvojo dūkti, pagalvotumėt, kur esame- papriekaištavo ji.
- Negi bažnyčioje? - atšovė Stasikė, bet vis dėlto palikusi Adolį atėjo prie Melanijos, paėmė šukas ir, laikydama jas rankoje pažiūrėjo į veidrodį.
- Ne taip jau ir baisu – pasižiūrėjusi nusprendė, bet dėl visa ko pabraukė šukomis aukštyn plaukus ir pasitraukė nuo veidrodžio.
- O ką dabar liepsi veikti, Melanija?
- Pirmiausia, tai padėk šukas į vietą.
- O ką aš žinau, kur jų vieta?
- Bent jau atiduotum tam, iš ko paėmei- mokė Melaniją.
- Dabar sėskitės- dar kartą paragino Adolis vilkdamasis kailinukus. - Tuojau ateis teta, oaš eisiu paduosiu Kaštanui ir grįždamas įnešiu gramofoną.
- Kokį daiktą? - susidomėjo Stasikė.
- Na pamatysit, tai toks muzikos instrumentas – trumpai paaiškino jis. –Aš tuoj grįšiu, tik nesupykit, kad truputėlį teks pabūti vienom.
- Matai, kaip viskas gerai- pašnabždėjo Stasikė Melanijai, vos tik Adolis išėjo.
- Nei čia gerumo nei blogumo – vaizduodama abejingą pasakė Melanija. – Aš tik bijau, kad neišeitų kokių kalbų. Kai pagalvoji, negi būtų kokia begėdė. Juk nieko čia blogo...
- Aš iš karto sakiau, kad nėra čia ko bijoti.
- Bet Adolis visdėlto sumelavo – myslingai, lyg pati sau ištarė Melanija.
- Ką sumelavo?
- Na, kad teta žino, jog mes atvažiuosime. Aš iš tikrųjų galvojau, kad ji yra pasiruošusi.
- Tai jau ji čia ne iš blogos valios- pateisino Stasikė.
- Kai tu buvai taip užsispyrusi neiti, tai jis ir padrąsino.
- Bet kaip ji atrodė – staiga susijuokė Melanija.
- Iš tikrųjų – gyvai pritarė Stasikė. – Kai ateina bažnyčion, tai kaip amerikonka kokia, šilkais brazdėdama. Na, o namuose tai,  kaip ir kiekviena apsileidusi boba.
Mūsų mama ir tai niekada tokiais juodais marškiniais nenešioja, dievaži nenešioja. O čia tokia bagota, galėtų kasdieną naujais apsikeisti...
- Žinai, kaip kada išeina – truputį pateisindama tęsė Melanija.
- Na, tegul tik pabando ką nors ant mūsų pasakyti, aš irgi netylėsiu – pagrąsino Stasikė.
- Nors nepradėk visiems pasakoti, susmildama – staiga nusigando Melanija. – Sakys, kad aš kalbas paleidau.
- Gali nebijoti, aš tik taip sau, kai išėjo tokia kalba. Man visai neįdomu  Adolį apkalbinėti, tegu sau žinosi – nuramino ją Stasikė. – Pirmą aš čia kartą, o gal ir paskutinį, tik pagal tave aš čia patekau.
Vos tik jos spėjo psidalinti mintimis, sugrįžo Adolis. Jis iš tikrųjų nešėsi kažkokią keturkampę dėželę, o po pažastimi keletą popierinių maišelių. Viską atnešęs padėjo ant stalo.
- Štai jums ir gramofonas – pasakė jis atidarydamas dangtelį ir iškeldamas į viršų vamzdelį su varpo pavidalo galvute. – Štai prisuksiu, uždėsiu plokštelę ir pamatysit, kai pasigirs muzika. Norit, uždėsiu kokią smagią polkutę? – klausė jis kilnodamas popierinius maišelius, kol pagaliau išsirinkęs vieną, padėjo į šalį.
- Gerai, gerai, uždėk Adoli. Negi čia iš tikrųjų bus girdėti muzika? – teiravosi Stasikė susidomėjusi. Melanija irgi arčiau prisislinko.
- Taip taip, klausykitės- patvirtino Adolis . Netrukus iš aukštyn iškelto ragelio            pasigirdo kokios tai nelietuviškos dainos posmas, o paskui pasklido linksmos polkutės garsai.  Adolis pastūmė kėdutes prie sienos, pagavo Melaniją ir pagal taktą įsuko  į vidurį kambario. Apsukęs keletą ratų pasodino ją atgal ir pakvietė Stasikę. Kai jie smagiai trepsėdami atsidūrė prie durų, į kambarį įėjo teta.
- Oi Adoli, ką darai? Juk jau gavėnia.
- Tetulyt, tai ryt gavėnia, o šiandien užgavėnės tebėra – teisinosi Adolis, bet Stasikė išsilaisvino iš jo glėbio ir uždususi nubėgo prie Melanijos.
- Kam kalbi lyg nežinodamas, juk jau po dvylikos – perspėjo teta nebe taip griežtai. – Iki dvylikos, vaikeli, kaip kas išmanė taip tas užsigavėjo, o dabar nuodėmė linksmintis ir valgyti, kas užginta.
Adolis staiga sučiupo tetulę į glėbį ir pašėlo sukti ją taip, kaip ką tik Melaniją ir Stasikę, gal net smarkiau.
- Aš nieko nežinau, kokia dabar valanda. Linksmintis reikia tada, kai yra linksma. O taip, o taip, o taip – suko jis ją pagal taktą ir nors ji stengėsi ištrūkti, Adolis paleido tik ją tik vidury kambario. Moteriškė paraudo, užduso. Iš kart lyg supykusi pastūmėjo Adolį, paskui nusišypsojusi pagrąsė pirštu.
- Na matai, koks pasiutėlis.. Blogas daikte, dar kas pamatys, gal net iš klebonijos. Juk prie pat bažnyčios gyvename. Ne tau, o man reikės aiškintis – nebepiktai barėsi teta. – Kam kelti triukšmą? Galima ir be to apsieiti.
- Teulyte, tai nors kokią dainelę dar pavelyk- meldė Adolis.  – Juk ne mes patys, o gramofonas, instrumentas... Jis padainuos, mes paklausysime. Mano viešnios išvis tokio daikto nėra mačiusios.
- Na, ką čia su tavim darysi, uždėk dar kokią vieną plokštelę, kol aš šį tą ant stalo padėsiu.
- Nereikia, tetulyte, mums nieko nereikia, nesivarginkite- šokosi Melanija. – Mes ir taip jau įkyrėjome, trukdome tamstai miegoti, o tamsta dar mus vaišinti rengiesi. Tiesiog sarmata . Ir vis per tą Adolį, niekaip negalėjome perkalbėti, kad vežtų mus namo.
- Ar aš nežinau to užsispyrėlio? – juokėsi teta. –Kad užvežė pas mus, tai gerai padarė. Kur dar tas Aukštasalis, būtumėt į ragą sušalusios. Dabar štai pasėdėsit, sušilsit ir parvažiuosit. Gerai Adolis sako, kad užgavėnės – jau visai maloniai kalbėjo moteriškė tarškindama šaukštus lentynoje.
  Kaip Adolis sakė, taip ir buvo. Ji atnešė didelį baltą bliūdą šildyto medaus, piramidę saldžių bandelių ir sausainių, lėkštę obuolių (matyt tokių dalykų tuose namuose niekad netrūksta) ir padėjo kiekvienam po šaukštą.
- Prašau, kabinkite į sveikatą.
Stasikė iš dyvų neišėjo. Bliūdas medaus ir šaukštai, kaip kokiai bulvienei srėbti.
- Tai bent atsivalgysiu- mąstė ji rydama seilę. Vos tik ji užkabino kelis kartus po gerą pusšaukštį, apsąlo širdis.
- Dėkui, dėkui- atsikalbinėjo ji prašoma. Melanija neatsisakinėjo raginama, mat ji neėmė iš kart po daug kaip Stasikė. Ji ragavo visko po truptį, o paskui paėmusi obuolį jį perpjovė ir, tepdama medų skanaudama valgė.
Adolis staiga kažkur dingo. Teta prisėdo prie Melanijos, tik jai vienai rodydama išskirtinį dėmesį. Klausinėjo, kaip namiškiai, ką darbuojasi, ar jau veršiavosi karvės ir panašiai. Stasikė neturėdama ką veikti apžvelgė kambarį. Aukšta, plati, erdvi, dideliais langais ir durimis pirkia. Grindys eglinių lentų, švariai užlaikomos, matyt kasdien šveičiamos, baltos tarytum naujai sudėtos. Ant langų, priešais pečių ir lentyną su indais kabojo baltos užuolaidėlės, stalas taip pat balta staltiese uždengtas. Virš jo ties pačiu viduriu kabojo didelė gelsvu abažūru pridengta žibalinė lempa ir skleidė jaukią šviesą. Gilumoj pačiame kampe stovėjo lova uždengta  rinktiniais raštais austa lovatiese. Ant jos buvo uždėtos trys pagalvės. Šalia lovos ant sienos buvo pakabintas kilimėlis, kuriame buvo pavaizduotos dvi palmės ir iššiepęs nasrus liūtas. Aukščiau ant sienos kabėjo nemažas medinis kryžius su Kristaus mūka ir Dievo motinos abrozdėlis.
- Čia, tikriausiai, miega Adolis, – dingtelėjo Stasikei – o teta ten už  tos sienos, nes netoli krosnies baigiasi pertvara ir paliktas praėjimas, kuriuo ji, matyt, ir vaikšto į savo kambarėlį. Bet kur miega šeimyna?
Tai mažiausiai turėjo rūpėti Stasikei, bet ji kažkodėl pagalvojo apie tai. Galėjo, žinoma, gulėti kamaroje, ten nėra šalta, šiek tiek kūrenama, kad nešaltų bulvės, taip kaip ir pas visus. Šituse namuose turbūt kamara didelė. Kiek Stasikė žino, pas Lobinius samdyti keturi žmonės:  piemenė, merga, bernas ir pusbernis. Dėl merginų ji nesirūpino, nes jos tikriausiai žiemai persikėlė iš klėties į kamarą, bet vyrai? Rasi ir dabar tebemiega kur nors nekūrenamoj klėtyje arba stancijoje, o gal net daržinėj šiauduose? Ji net pasipurtė ir, prisiminusi savo minkštą lovytę saldžiai nusižiovavo.
Paskui susigėdusi ir skubiai prisidengusi burną žvilgtelėjo į tetą, ar nepastebėjo. Kadangi ši nekreipė į Stasikę jokio dėmesio, ji ir toliau žvalgėsi po kambarį ir galvojo visokius niekus, kas tik atėjo tuo momentu į galvą.
- Kaip klebonija- galvojo ji  toliau žvalgydamosi, nors pati  nė karto nebuvo klebonijoje buvusi. Šis palyginimas jai savaime atėjo į galvą. Visam Aukštasalyje nerasi tokios puikios pirkios, kad ir paties turtingiausio ūkininko, o jau Stasikės  pirkelė, tai kaip kokia pirčiukė būtų, jei pastatytum šalia.  Jų visi keturi langeliai sutilptų į tą vieną langą ir dar gerokai liktų vietos. O jau kambarėlis, nors ir kaip švariai stengiasi jį užlaikyti, koks visdėlto nejaukus, tamsus ir mažas kaip kišenė. Bet būna dar blogiau, kai pastatomos staklės. Ach, kad nors ta asla būtų lentinė, bet
Stasikės pirkioj ji plūktinė. Ar kas nors pasilieja, ar sniego daugiau prisineša ir ištirpsta, ar nuo kibirų pribėga, tuoj liūnas. Nors ir pašluostai, tai vistiek slidu ir blizga visą dieną. O kaip Stasikė stengiasi švarinti pirkelės vidų, net mama kartais subara. Kone kas antrą dieną aslą šveičia ražu, po to smėliu užbarsto. Šveičia suolus stalą, palangėles, iškilnoja viską iš palovių, iššluoja, pribarsto smėlio, kad nepelytų. O vis tiek, kai įeini iš lauko, tai kaip į kokį rūsį: tamsu, trošku ir drėgnas kvapas. Ką
pagavotų toks Adolis, jei kartais tektų užeiti? Stasikė net krūptelėjo.
Staiga ją apėmė kažkoks nesuprantamas jausmas. Ji pasijuto tokia menkutė, tokia vargšelė, tokia pelytė šioje didelėje turtingų, visko pertekusių šeimininkų troboj. Niekada ji šito nebuvo jautusi ir pergyvenusi. Ji buvo mačiusi daug žmonių, kurie gyveno taip kaip ji su motina. Daug matė tokių pirkelių, net labiau apleistų ir labiau  aprūkusių, taip pat matė ir daug gerų trobesių, tačiau niekada nepagalvojo, kad ji vargingesnė ar prastesnė už kitus.
  Šį vakarą buvo kitaip. Ji anksčiau juokėsi iš merginų ir stebėjosi, kad jos taip gerbė ir pataikavo Adoliui, dabar ji pajuto pagarbą  ne tik jam bet ir tetai, kuri nesiteikė su ja net kalbėti.
O kaip Stasikė su juo elgėsi? Kaip su sau lygiu, pešiojo jį ir stumdė, o jis, atrodo, nė neužsigaudavo. Ach, geriau jau būtų buvę čia neužeiti, nieko nematyti ir nieko panašaus negalvoti. Dabar ji neteko pasitikėjimo savimi. Jai norėjosi vieno- kaip greičiau dingti iš čia . Kadangi ji to negalėjo padaryti, tai teko susigūžusiai kantriai laukti, kol Melanija sugalvos grįžti namo.
  Jai taip bemąstant, grįžo Adolis su buteliu obuolinio vyno ir, suieškojęs indaujoj stiklelius, pastatė juos prieš visus pripildydamas gelsvo tirštoko gėrimo.
                                      (B. d.)