“Kūdikystės sapnams” pasibaigus

Gimiau mieste, kur vyrai mėgsta beisbolą.
Tiesa, jie to nelaiko žaidimu.
Mano namai visad buvo užuovėja,
slėptis nuo pasaulio pomėgių.
Dabar gyvenu pas beveik anoniminį,
kurio šaldytuvas pilnas juodo alaus.
Kambarį iš vidaus užrakinusi
(be sąžinės graužimo)
vagiu internetą iš Antakalnio klinikų.

Mindau nugludintus šaligatvius mieste,
kur šnekama bet kaip tik ne valstybine kalba.
Ta proga nešneku ir aš.
Vartoju dialektą, kuris neegzistuoja šiaip,
kurį tik kitas toks pat tesupras.

Girdėjau sakant, geriama iš principo,
kitiems tam reikalui tarnauja butelis.
O mano kaimynai (vėlgi iš principo) rašo skundus:
Anų erdvę blaškė NATO lėktuvai,
Šitiem kliudo greitosios švyturiai...
Man, tiesa, labiau trukdo kaimynų įnamiai,
Kurie rozetėm užklysta ir ant mano sienų.

Bet toks matyt studentiškas gyvenimas:
atšventęs gimtadienį, krenti į lovą savaitgaliui,
tiktai iš principo išgėręs, kad nesapnuotum košmarų
apie BPK pažeidimą, kaskart vagiant iš klininikų.
Ir apie kursinį, kurį rašant prie šarvuotų buto durų
ilsisi vietinė fauna, likus iš po sovietinių laikų.
Net su ausinėm girdžiu “dievočka, idi siuda”,
kas man belieka – pašol jis na...

Pirmadienio rytą (gal be košmarų)
vėl kelsiuos važiuot į Saulėtekį,
senatvinę krizę paskutinį “nioliką” pasiekus,
pasiryžus keist į paskaitą pas AT teisėją...
Kai pagalvoji, jau vien dėl to čia visai nieko:
Kasdien gaunu istorijų apie Lukiškėse sėdinčius,
o ir sostinė turi savų privalumų
(Mano kiemas irgi nebuvo be dūmų).
Bet vakarais, kertant universiteto miškelį,
keikiuos, kad koją iš namų
(be beisbolo lazdos) drįsau iškelti.