Šlapia

Šlapia. Šilta srovė atsimuša į mano kairę pėdą ir nuteka apačion.
Dviprasmiškai nupieštas paveikslėlis.
Prisiminiau seną istoriją 'Jis buvo svajotojas'. Akcentuoju žodį 'buvo'. Apmaudu ir tiek.
Įkalintas kasdienybės gniaužtuose. kai darbas nuvilia ir suryja visą energiją naujoms idėjoms generuoti, kai nekontroliuodamas savęs egoistiškai spaudi mylimą žmogų, ir paskui, jau atlyžęs gailiesi savo klaidų, kai nieko nenori, kai nesirūpini savo geru vardu, kai pavedi kitus be mažiausios savigraužos, kai negalvoji apie ateitį, kai gerą nuotaiką užtikrina soti diena, - laikas ima senti.
Kol ryžtingai ir grubiai neapibrauki žodžio 'buvo', tol kabi kubo centre ir bet kuris raumuo, net tas kuriuo galvoji, atkakliai atsisakinėja veikti. Taip, kad nereikėtų viso šito rašyti. Kad galėtum eiti miegoti ramia širdimi ir sapnuotum rytdieną - kaip su šypsena eini į darbą, skaniai papietauji su žavia kolege, vakarop eini į pasimatymą su egzotiška mylimąja, o prieš užmigdamas planuoji būsimas atostogas.
Dabar štilis. Plunksnos vertikaliai krinta žemyn, trapiai plevendamos ir banguodamos. Vanduo tingiai juda, o ausyse - merdintis spengimas.
Aš laukiu. Laukiu įvykio, kuris išplėštų mane iš tos konsistencijos, kuri apsunkina judesius ir atjungia protą. Aš pasimetęs, tačiau tiek nerūpestingas ir be kontakto su aplinka, kad galiu į viską spjauti negalvodamas. Aš pasidaviau tuštybės kultui [?].
Viskam savas laikas. Aš tai žinau, nes esu laukimo profesionalas. Netgi žinodamas, kad Godo neateis, aš galiu laukti ir įsivaizduoti šaltą skruostą, kurį pabučiuosiu jam pasirodžius. Aš niekad nespartinu laukimo. Aš niekada nesiimu vadovauti dienos ir nakties keitimosi tempui. Aš tikiu, kad viskas yra taip natūraliai tvarkinga, kad pati sistema galiausiai sustato viską į savo vietas. Kartais atrodo, kad tuo tikiu tik aš.
Nesvarbu. Viskas susitvarkys. Savaime.
Sunkiausia užsikrėsti mintimi, kad tu ir aš esame skirtingi ir nepriklausomi vienas nuo kito. Ypač tada, kai guli šalia manęs, kai bučiuoju tau kaklą, ar kai žiūrime nuobodų filmą. Iš tikrųjų... svajodami mes esame vieni.
Tikiuosi, kad ateis laikas, kai sakinyje 'jis buvo svajotojas' galėsiu išbraukti žodį 'buvo'.
Išsitepsiu kūną migdolų pienu, šoksiu į vėsų ir kunkuliuojantį vandenį ir rašysiu apie tai, kaip niekam nežinomi paukščiai ant kalno, siekiančio dangų pasaulio krašte, peri savo vaikus.
Oras kvepės grūdais ir saldžia mėtų arbata, o šalti vandens pirštai glostys mano nugarą.

2001 rugsėjo30-spalio1