Trys lašai vienatvės

Tąkart, bijodama išeiti iš savęs, pamiršau šias akimirkas. Tuomet baimė būtų išsisklaidžiusi. Lyg rūkas viršum tavo miesto..
Ar pamiršai? Ką reiškia žemė. Lig pažastų įsikniaubęs gerk savin sodrų aromatą. Bet ir tai nesugrąžins tau tikrumo jausmo..
Tris kart ištark pasiilgau. Ir man norėsis slėptis nuo savęs.
Trys ašarų lašai iš pakibusio nevilties debesio. Neįtikėjau tavo iliuzija. Tu buvai pernelyg stebuklingas patikėti pasaka.
Laiko nėra. Tik amžinas klausimas, ar čia, ar dabar.
Kažkas norėjo mano kūno, pamiršdamas sielą. Tu norėjai sielos... o kad mano kūnas nepriklausytų man..
Jei galėčiau - atiduočiau. Dalelę tos refleksijos, išgyventos nemigo naktį. Padovanočiau visus akordus iš nesukurtų dainų. Ir nenutapytus paveikslus nuo savo sienos. Tik vieno neprašyk. Mano liūdesys man per brangus..
O žodžiai – mano žaizdos. Srūvančios krauju apnuogintoj sieloj.
Tavęs nėra. Nei čia, nei dabar. Tavo veidai keičiasi tomis naktimis, kai tampu pernelyg vieniša tavęs negeisti. Tačiau išaušus rytui tu tampi toks pat nereikšmingas, kaip diena prieš vakar, kurios neišsaugojau atminty. Ir svetimas, kaip kitas upės krantas, kuriame niekada nekeliavau.
Tik išpildęs tris pilnatvės punktus išeisi iš užburto rato. Aš lauksiu. Tik ateik..