Iš kolekcijos „Trumpametražiai“: Apie herojus.

Būna. Nuolatos jauti kažką šalia savęs. Kartais gerokai užnugary, kartais ir priešais besiveržiant. Arba koja kojon einant. Jauti, bet, net sustojęs ir apsisukęs trijų šimtų šešiasdešimt laispnių kampu, nieko aplink nematai. Viskas, kaip ir įpratusi matyti trumparegė žmogiška akis - velkiesi savo vargano gyvenimo keliu be jokios palydos ar bendražygių, o vis neapleidžia jausmas, kad esi ne vienas.
Protas sunerimsta ir grasina gintis paranoja, jei taip tęsis. O tu žmogus sutrikęs diena po dienos vis labiau įsitempi ir lauki. Kas pirmas pasiduos - tu ar įsišaknijęs racionalizmas? Nieko nematau - nieko ir nėra! Ne visai...

Mažiausiai tikėtinu momentu - tuomet, kai eilinį kartą esi užsikniaubęs savo nelabai naudingu kartografiniu hobiu (iš didžiojo kelio vedžioji mažesnius takelius, kurie nueina velniažin kur, jei tiksliau) - šast! ir prieš akis stoja padaras. Staiga išsiplėtus akims vaizdas atrodo gana įspūdingai. Beformis padaras, apčiuopiamumu pasigirti galintis ne daugiau nei eilinis šešėlis, kažkur lyg jau matytas, lyg savas ir visai nekeistas. Na, gal ne toks jau ir nekeistas, tačiau kas gi tokiu metu atsimintų visą skepticizmą šizofrenijos atžvilgiu. O dargi nė neaišku - šizofreniniai kliedesiai čia ar ne?
- Labas!, - sako padaras man mano paties balsu.
Dievaži, nejau aš tikrai taip klaikiai skambu?
Nutylėjau. Vietoje eikvojimo jėgų, reikalingų išlementi žodžiui, pasistengiau bent neatrodyti lyg tuoj pradėsiu isteriškai juoktis ir plodamas katučių iššoksiu pro langą, linkėdams visiems linksmų Kalėdų.
Tuo metu padaras, nelyg mane supratęs, pasistengė susiformuoti taip, kad atrodytų jog turi kūną ir veidą, mat prieš tai nesuprasi, ar jam iš lūpų, ar iš užpakalio balsas sklinda.
Vis dar neatgavau kalbos dovanos.
- Tu nebijok, - sako man padaras, pats mane sugalvojai, tai dabar džiaukis!
Nustėrau, bet atgavau kalbos dovaną. Na, bent dalinai.
- Aš?.. Bet... Aš... Nū... Eee... Neeeee...
Kartais geriau nutylėti.
- Na, na?, - Nelyg nekantrauti pradėjo padaras, tęsk.
Gal galėtum paaiškinti plačiau? - nurijęs seilę, su didžiausiomis pastangomis pratariau aš.
Padaras susirangė ant fotelio ir ruošdamasis gana ilgai prakalbai, įsispitrijo į mane. Stačiai mano manieros!
- Pasistengsiu kalbėti paprasčiau. Pats viską puikiai supranti, tačiau nusibosta laukti, kol susidėliosi viską savo juodadarbės logikos pagalba. Tai va.
Kažkada tu mane sugalvojai. Nežinau, kaip dabar ten iš tikrųjų buvo - gal ant tualetinio popieriaus eilėraštį parašei, gal dar mokykloje per pamoką prieš užmigdamas pats sau pasaką bandei kurti. Gal surepavai ką nors (Trumpas, berods, sarkastiškas žvilgsnis į mane)... nors gal ne... Žodžiu, kažkokiu būdu tavyje gimė idėja, tačiau, žinoma, tavo tuomet dar skystas protelis nesugebėjo jos realizuoti, tad ilgainiui, kai košytė pradėjo tirštėti, norom nenorom užsiimdavai žmonių mulkinimu raštu, bet, kadangi, atsiminti pirmapradę idėją tau neužteko drąsos, leidai jai formuotis pačiai ir, neskaitant tavo vargšo proto, kuris jau ilgą laiką grasina išeiti pats iš savęs, viskas buvo gerai. Bet... bet! Kadangi, mano kantrybė taip pat ne geležinė, nusprendžiau išlįsti ir truputį tave paskubinti. Dar užversi kanopas ir nespėjęs manęs paleisti pasiganyti. Daugmaž viskas. Yra klausimų?
- Eee... Aš šitą... Aha...
- Neskubėk, ramiai, iš lėto, nepervark.
- O... eee... Ojojoi... O tai... Ką man dabar... ee... su tavim daryti?
- Atudurnas?!
Atsidūsėjo jis labai manimi nepatenkintas. Nieko, prie to jau spėjau priprasti.
- Gerai, aiškinu paprasčiausiai kaip tik įmanoma. Esu tavo knygos herojus, nežinau kas toks, pats matai, kad pavidalo man duoti dar nesiteikei. Galiu būti, kuo tik panorėsi: žmogum, elfu, nors ir šunimi. Nors pats elfų nemėgstu, jeigu ką. Bet čia tik tarp kitko. Galiu būti paskutinė mirštančijųjų viltis, didžiausias piktadarys, atsiskyrėlis himalajuose ar dar dievai žino kas. Gyventi galiu Žemėje, marse, rojuje, ar kokioje nors tavo sugalvotoje vietoje, skraidančių užpakalių šalyje, pavyzdžiui. Tai neturi per didelės reikšmės. Dabar jau aišku?
Pasijutau lyg man po ilgo ilgo laiko būtų įsijungęs protas.
- Aha, dabar jau lyg ir aiškiau...
- Tai pradėk, ko lauki, bliamba?! - sušuko išnykdamas.

Likęs vienas, na, vienas kiek tai nuo dabar įmanoma, pasitryniau ranka prakaituotą kaktą ir pažvelgiau į savo kartografijos šedevrą. Daugybė takelių, kurie vis tiek kažkaip sujungiau į vieną ir tą patį didįjį. Padėjau jį šonan ir šyptelėjau.
„Dar ne dabar, mielasis, jau greit, bet dar ne dabar. „
Tačiau vis tiek pasiėmiau švarų popieriaus lapą ir jau visai išsišiepęs užrašiau viršuje didelėmis raidėmis: „Elfo klejonės“.