Iš kolekcijos „Trumpametražiai“: Apie skenduolius.

Vakaras. Niekuo pernelyg neypatingas. Kruvinai raudonas tik menkutis dangaus ruoželis, pavargusi ir jau besileidžianti saulė ir truputį išgėręs žmogus už lango. Žodžiu, gana menkos vaizduotės režisieriaus filmo pradžia. Savaime aišku, neverto anei pilnos salės, anei prestižinių apdovanojimų gausos.
Tačiau ir čia turi slypėti kažkokia intriga. Na, nors tu ką...
Nevykusio režisieriaus akimis viskas atrodo kiek įtikinamiau, jei pirma papasakoja protagonistas. Tebūnie.

Kaip ir kiekvieną vakarą vyšninės tik paragavau ir tučtuojau padėjau butelį į vietą. Žinoma, jo vieta yra bet kur, kur sunkiau pasieks ranka ar užmatys akis. Kitaip tariant, kiekvieną kartą mėginu apgauti atmintį ir savigarbą - gal, sakau, kartą imsiu ir susigėsiu, kad kaip paskutinis kvailys visas suprakaitavęs ieškau degtinės butelio. Tačiau atmintimi dar niekada nenusivyliau, o ir nieko keisto - geriausią ją turi melagiai ir alkoholikai. Meluoju nedaug. O savigarba... Na, apie ją vėliau.
Taigi, butelį radau. Taigi, radau ir nugėriau. Kiek čia jo beliko? Taigi, jau tuščias.
Nuraminau save, kad nieko čia tokio, juk išgėriau, kaip sakoma, „ant drąsos“ (paryškinus vienus faktus ir atlaidžiai praleidžiant kitus, galima teigti, kad tai nėra visai melas, mat žmogus tikrai jautė nemenką baimę... žmonėms). Ir nieko čia tokio, daug kas taip daro.
Taip įprastai pasiteisinęs supratau kitą įprastą dalyką: jei jau išgerta „ant drąsos“, reikia ją ir parodyti. Blogiausiu atveju, namuose tai turi būti bent butelis degtinės. O jeigu ką...

Taip taręs, žmogus rūpestingai apsirengė ploną paltą ir šiek tiek svyruodamas išėjo. Alkoholio parduotuvę jis, kiek pasvarstęs, bent kol kas praėjo. Galbūt tai ir buvo didžiausia taktinė dienos klaida. Pasuko jis link seno, abejotino tvirtumo prieplaukos tiltuko, kur galėdavo prisidžiaugti vieša vienatve. Nedaug tokių drąsių anuomet būdavo, tad žmonės jau spėjo priprasti, kad senas tiltas ir girtas žmogus yra neatsiejami kaip durys ir raktas. Tai jau senokai tapo miestelio priežodžiu, tačiau, kai tūlas praeivis pasakė tai tam žmogui, jis tik perskrodė praeivį apsiblaususiu žvilgsniu ir mįslingai sukuždėjo: „Raktams niekas nepasako, nuo kurių jie durų“. Ką jis tuo norėjo pasakyti, nesuprato niekas, tačiau nuo to laiko žmogus tikrai išsikovojo viešą vienišumą - praeiviai tik su nebylia pagarba nusišypsodavo praeidami ir skubėdavo savo keliais.
Nieko nebestebino, kad ir atvirutėse tiltas buvo fotografuojamas kartu su tuo pat žmogumi.
Kaip visuomet pasirėmęs į turėklus, žmogus pažvelgdavo į vandenį ir pradėdavo apie ką nors mąstyti. Šiandien (kaip, beje, ir nuolat) jam nesisekė, tad griebėsi paprasčiausio varianto: įbedė žvilgsnį į vieną įsivaizduojamą tašką ir sustabdė pirmą pasitaikiusią mintį. Gana nesunku pradėti kokia nors prieštaringa citata. Kaip, pavyzdžiui, ir dabar. „Skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas“. Žinoma, šis mąstymo būdas gana efektingai atrodo iš šalies, tačiau nėra pernelyg efektyvus, mat išeina tik sukioti tą pačią mintį iš visų pusių, taip nieko iš jos ir neišgaunant. Be to, ne kažin kiek ir verta tai daryti, kai niekas nežiūri.
Sutapimas ar ne, tačiau nuo šios nemalonios procedūros žmogų išgelbėjo ne kas kitas, o... skenduolis. Taip, pats tikriausias skenduolis.

- Sveikutis! - sušuko besitaškydamas purslais ir ryjantis vandenį man nelaimingasis.
-?!
- Žinau, atrodo keistokai, bet ar negalėtumei ištiesti pagalbos rankos ar panašiai? Aš, matai, baigiu paskęsti...
Lyg koks velnias būtų mane timptelėjęs už menkai išsivysčiusio smegenų vingio pradėti apie tuos skenduolius. O ką dabar? Na, netoli jis ten taškosi, galėčiau paduoti ranką, blogiausiu atveju koją. Bet kas iš to, dar paims bjaurybė ir paskui save nutemps. Reikia pasvarstyti.
- Klausyk, aš čia skęstu, gal galėtume vėliau draugiškai pagalvoti prie degtinės butelio? Aš būsiu geras skenduolis ir tau jį nupirksiu.
- Kad nežinau, ar verta, o... tu gal norus pildai ar panašiai?
- Aš tau į auksinę žuvelę panašus? - apsiputojo ir pridėjo, o ko gi nori?
- Degtinės... - prisipažinau nurausdamas.
Na, gerai, gal ir neeilinis skenduolis, bet tuo tik dar neaiškesnis.
- O kaip tu čia atsiradai? - pasidomėjau truputį pritūpdamas, mat išsilaikyti vandenyje jam sekėsi sunkokai, o dar labai taškėsi ir spjaudėsi purslais - nieko suprasti neįmanoma.
- Kaip tai kaip? Sugalvojau paplaukioti ir prisiminiau, kad nemoku! - kiek įsižeisdamas tarė.
- Kaip galima tokį dalyką pamiršti?
- O tu kai pradėjai gerti, galvojai apie tai, kad nemoki?!
Vėl pričiupo. Sūtrauka!
- O kaip man žinoti, kad tu manęs nenusitempsi paskui save?
- O to tai nesužinosi kol nepaduosi man rankos... Na, bent jau kojos, po velnių!
- Aš pagalvosiu, gerai?
- Ai, eik tu prie bieso...
Pasakė ir paskendo. Net žioptelėjau, tačiau greitai atgavau orumą ir neskubiu žingsniu nuėjau iki alkoholio parduotuvės.

- Nieko nepadarysi, šiandien teks gerti už du, - tarė jis pirmam pasitaikiusiam nustebusiam praeiviui.

Remiantis neoficialiais duomenimis, manoma, kad sekanti to žmogaus mintis buvo apie staiga išprotėjusį degtinės pardavėją, tykantį savo parduotuvėje su kirviu. Bet kas ten žino...