I live by the river

Man laikas namo. Skrieju ant dviračio mažomis gatvelėmis, dardėdama išdaužytu grindiniu ir bandydama išvengti kanalizacijos dangčių ir milžiniškų duobių, kuriose prasmegčiau su visu dviračiu. Išsukusi į pagrindinę gatvę pamatau, kad miestas šurmuliuoja, naktis dar jauna ir visi vakarėlių liūtai, alkani studentai, beigi stoties gatvių gyventojai trainiojasi aplinkui, keliauja kas kur, vieni valgyti, kiti švęsti, o treti tiesiog bastytis. Jaučiuosi puikiai, viskas aplinkui daug kartų matyta ir pažįstama, taip, kad jaučiuosi lyg namie, lyg visi tie penktadininės nakties praeiviai būtų mano svečiai. Atrodo, jau prisijaukinau šitą miestą, jau beveik metai kaip aš čia ir, žiūrėk, mes jau vienas kito dalis. O pradžioje aš jo netgi labai nemėgau, žiūrėjau į jį įtariai ir nedraugiškai, o ir jis spalio mėnesį mane pasitiko susiraukęs ir švilpdamas vėjais. Bet dabar aš čia sava, turiu čia savo mėgiamą vietą prie upės, mėgiamą užkandinę ir mėgiamą video filmų nuomos punktą. Mane pažįsta kioskelio prie namų pardavėjas iš Indijos ir paštininkas iš Turkijos. Žinau gerą knaipę su gyva muziką, tokią mažoje gatvelėje, kurią žino tik nedaugelis. Žinau kurį mėnesio penktadienį vyksta džiazo koncertai tam jaukiam rūsely prie Elzės namų ir kurį mėnesio ketvirtadienį į gatves išmetami seni baldai, kuriuos studentai tempia į namus ir kūrybiškai panaudoja arba tiesiog šiaip panaudoja. Žodžiu, žinau, kaip čia pas mus ir kas. Išslystu iš burbuliuojančio centro ir privažiuoju upę. Ausinėse sukasi „The Clash“ ir mindama per tiltą jaučiuosi, kaip pagrindinė filmo veikėja, naktį lekianti per apšviestą miestą fone grojant „... I live by the river“. Upė yra gražiausia mano miesto dalis. Apskritai miestas, kuriame yra upė, iškart gauna plius punktų. O miestui su dangoraižiais upė yra tiesiog būtina, nes įvairiom spalvom apšviestiem bokštam reikia gi kažkur atsispindėti. Žavinga! Minu savo senuką olandišką dviratį, kurį pirkau sendaikčių turguje iš pagyvenusio arabo, su kuriuo gudriai suderėjau kainą ir dar gavau spyną nemokamai. Žinau, kad važiuodama grindiniu gerokai baršku, bet mano ausis saugo ausinės ir jose gyvenantys clash‘ai. Pervažiavus per tiltą namai jau nebetoli. Priešais viliojamai išsitiesusi ilga ir tuščia gatvė, todėl minu iš visų jėgų, tiesiog skrieju, taip, kad pro šalį lekiantys vaizdai susilieja, jaučiuosi jauna, energinga, pasiruošusi naujiem iššūkiam ir pasiryžusi gyventi aistringai ir iki širdies gilumų, moderni miestietė, drąsiai skrodžianti savo miestą nakties tamsoj, tikra kosmopolitė ir pasaulio vaikas... muzika grojanti fone išryškina filmo veikėjos jausmus ir viskas atrodo svajingai, laisvai ir nevaržomai... prieš akis šmėsteli sidabrinis mersedesas, lendantis iš šoninės gatvelės. Stabdyyyyyyyyyyyk! Bum! …Sako, už važiavimą dviračiu išgėrus jie čia atima vairuotojo pažymėjimą. Muzika nutyla, senukas olandiškasis riogso ratais į viršų, o filmo veikėja kažkur pasiplauna...