Ramu ir neramu...

Kai būnu Katedroj,
Širdis nurimsta,
Siela išeina pasivaikščioti skliautais...
Ir mintys taip giliai nugrimzta
Atrodo, Dievo tiktai reiks...

Siela keliauja patyliukais
Kartu su Kristumi šventais keliais,
Pabuvus prie altoriaus Kryžio,
Ji vėl stipri kaip tais gerais laikais...

Aš nevaldau Sielos,
Priklauso Ji ne man,
Aš priklausau nuo norų Jos,
Todėl nelengva man gyvam...

Kas valdo Sielą ir likimą,
Kas tiesą gali pasakyti apie tai?
Gal begalinis dieviškas judėjimas,
O gal kiti nesuvokti pradai?

Pasižvalgyk aplink,
Kodėl čia auga - žydi gėlės?
Kodėl bitutės neša medų į namus?
Ir vėl ruduo ir jau žiema artėja,
Kas verčia tai judėti - nuostabu...

Kam reikia viso to?
Kodėl negali viskas amžinai žydėti
Ir skleisti amžiais šilumos...
Juk nesinori visada liūdėti
Ir laukti begalinės tamsumos...