Prie seno malūno

Stovi už lango obelys...
Senos, nuliūdusios...
Seniai jau neglamonėja jų vėjas savam glėbyje.
Diena iš dienos vis rimtesnės, palūžusios...
Paliko tik jos, ir pražilęs malūnas pakelėje.

Vėl kaitina saulė ir merkia lietūs...
Eilinį kart po nakties bus diena.
Išskrenda paukščai, vilioja juos tolimieji pietūs,
Tačiau obelys lieka stovėti, nebaisi joms žiema.

Negirdėsi jų raudant ar skaičiuojant žiemas,
Jos juk tvirtos, palūžti nemoka.
Taip vis žiūri į tolį ir siūbuoja šakas,
Taip vis laukia kažko, ką pamiršt joms sunkoka...

Aš norėčiau sugrįžt prie to kelio,
Ten kur rymo vis obelys per dienas ir naktis...
Taip norėčiau nubėgt prie senučio malūno,
Kur nepailstamai tolį stebėdamos jos pražiūrėjo savąsias akis.