Nuodingai

Bažnyčios bokštas dainuoja lopšinę
ligoto vėjo ilgesingu balsu.
Kažkur tarp nuodingos žalumos
ir spiegiančios saulės.
Paklaikusios atskalūno akys
tykiai verkšlena dėl gęstančio
mėlyno gyvybės dūmo.
Dangaus surūdijęs geležinis vanduo.

Laukiu žinios iš Tavęs,
parsidavęs, gaivališkas drauge.
Man šnabžda į ausį balto metalo balandis,
kad nebelaukčiau, kad susiprasčiau.
Sodrus juodas lašas ramybės
sunkiasi pro purvinus pirštus, kol
kažkas miega apsiklojęs
nuodingai kvepiančiais vijoklių žiedais