Kas dabar bus?

- - - - - - - - - - - - -



Jo akys žaižaravo tarsi krištolo naktį, jo kakta spindėjo tarsi aukso puodas, rankos panašėjo į futuristines androidų išmones - tai buvo daugiau nei žmogus, tai buvo supermenas su Procter & Gamble ženklu, kaip pasakytų tuometinis modernus jankių komiksų skaitytojas. Visos pasąmoninės tvirtovės buvo sunaikintos, visos romantiškos idilės supakuotos ir išvežtos už jūrų, kur jaunos merginos deda jas burnon sulyg pirmutinėm šaudmenų salvėm, taip, buvo labai blogai, tačiau Dilikas nepripažino psichologijos mokslu, todėl ir neįniko į savianalizę, tiesiog ėjo link jos, automatiškai kilnodamas rankas ir kojas, kad sudarytų pasitempusio kario įspūdį. Jo kaliošai ryžtingai skverbėsi net pro didžiausius žemės grumstus, neaplenkdami kad ir paprasčiausių pelėnų. „Vargša obelėlė“, - galvojo vyrai; „Kur jis buvo prieš dvidešimt metų? “ - mąstė moterys; „Aš nebenoriu būti kosmonautu“, - čiauškėjo vaikai; „Parodyk tiems fricams“, - vepleno senelis, kuris gyveno keistumoje, nes kiekvieną dieną sėdėdavo šalia bulvių lauko ir vardindavo visas jam žinomas agrotechnikos įmones.

Dilikas nežinojo, kas bus, kai jie obuolmušais susidurs su obelėle; gal jis parymos su nusvirusiomis šakomis, išspraus melancholišką ašarėlę ir šnabždės dramatiškus žodžius apie monarchų rudenį, o gal su pikta valia nulauš jos šakelę ir emigruos į vakarus, ar netgi nusiskins obuolį, kaip fantastai rašė,  nuodėmės archetipą, tėkš jį žemėn ir pasišokinėdamas pamins savo asketizmą. Jo galvoje vyravo viskas: ir politinės srovės, ir skambios dainos, grūdinių kultūrų auginimo ypatumai, baigi šalies ginkluotųjų pajėgų tikriniai daiktavardžiai. Maišėsi,  gaila,  kaip košė su smala, ar sambai su metisais, fui.  Tik liaunas žvyrkelis skyrė Diliką - Herojų ir obelį - Priešą. Taip buvo visose epopėjose, tai bus ir dabar! Tvirtai dėjo savo plokščiapadę ant Tėvynės vagos, prakaitlašiai krestelėjo ir prapuolė dulksnumoje.

Pabaiga x: net motulė gamta sudvejojo, bet nuovokus pasaulis pats tvarkosi su mohikanais. Necypė stabdžiai, merginos neaiktelėjo, dulkių debesys nekilo - tiesiog saulės ir drąsos vienyje pienovežis nutraukė mūsų herojaus misiją. Srūvančia kakta ir degančiais pirštais jūs klausiate, ar čia jau pabaiga? - Ne! sušuko Žilys Dilikas ir prarado sąmonę. Humanizmo laimei, netoliese buvusi felčerė operatyviai nugabeno Diliką pas poną D. Atodūsiai taškėsi iš vienos vagos į kitą - ach! Vyrai plojo kits kitam per petį, moterys su aistra savuosius išbučiavo, vaikai toliau diskutavo apie mūsų šalies kosmologijos raidą, o senelis suvapaliojo, kad vokiečiai visada turėjo geresnę techniką. Įdienojo svarbus tautai metas, tik ar nereiks po to dvasines spragas biudžeto lopais užtaisyti?

Pabaiga y: net motulė gamta sudvejojo, bet modernus pasaulis žinojo, kur investuoti. Sudundėjo dangus, Šviesos kariai užplūdo miglotą kaimo pasaulėvaizdį, suskambo maršai, iš praskrendančių lėktuvų šokinėjo stangrios merginos, su parašiutais, žinoma, liejosi energetiniai gėrimai. Dilikas atsikvošėjo, bet jau buvo per vėlu - pirmieji kosmoso turistai Žilį pagrobė. Uždaroje erdvėje žybsėjo dantenos ir manieringa šneka pasiekė iki tol provincialią Diliko ausį. Sulyg šia procedūra baigėsi ir šventė: stangrios merginos kaipmat buvo įsodintos į prašmatnias vežėčias, energetiniai gėrimai išgaravo saulės atokaitoj, tiek žmonės ir pamatė modernaus pasaulio.
„Gal ir gerai“, - tarė kažkuris. „Vis ant širdies ramiau, jau seniai mačiau, kad jo dantys nesvietiškai balti ir pagalvodavau - mažne vakarietis? “. Ir lauke nuskambėjo didelis bei viltingas atodūsis. Vyrai plojo kits kitam per petį, moterys su aistra savuosius išbučiavo, vaikai toliau diskutavo apie mūsų šalies kosmologijos raidą, o senelis suvapaliojo, kad nereikėjo prieš kelias minutes išsižadėti savo ateizmo. Įdienojo svarbus tautai metas, tik ar neverks putinai krauju vėliau, po tokio sąstingio?



- - - - - - - - - - - - -