Skrynelės paslaptis

Neliko nieko...
Tik Tu
Klajojantis tamsoj
Ir aš
Betūnanti kiaute
Savų minčių pašvaistėj

Neliko nieko...
Siela
Tik tuščia dykynė
Ir širdis
Vėl šaukia, cypia...

Ar matai ką
Balto stiklo žvilgsny?
Tamsą, juodą naktį,
Tūnančią lyg mirtį...

Štai ką palikai man -
Ledo tvarinį
Stiklinėm kojom,
Kurį suskaldžiau į šukes -
Nereikia NIEKO iš Tavęs!

Nereikia dykumos,
Ją galiu žydėjimui prikelti
Surinkus rasą delnuose
Tereik pagirdyti kiekvieną smiltį...

Man reikia tik nakties,
Kuri ramybę dovanotų
O josios paslapties
Ir Tu nesužinotum...

Nes paskandinsiu ją
Mažoj pigioj skrynelėj
Savo sielos gelmėse
Tegul jos NIEKS surast negali...