Ką nufilmavau šį pavasarį

Ilgai laukiau, kol mintys mano galvoje pagaliau tarpusavy sudarys koaliciją arba bent jau susijungs į nedideles grupeles su savo aiškiom pozicijom, šūkiais ir transparantais. O po to išeis į aikštes mitinguoti, daužys vitrinas. Bet nieko nevyksta. Aikštės mano galvoje yra okupuotos riedlentininkų. Todėl, prašau, nesmerk manęs, jei rašysiu neaiškiai ar nerišliai.
    Pradėjau rašyti šitą laišką rudenį mieste, po to išmečiau velniop; dabar, pavasarį, rašau jį iš naujo savo kambaryje. Lyja, nors ne, dabar jau šviečia saulė. Rašiklis sunkiai velkasi lapu, rašo visai nenorom. Tas ir teisinga, nes tenoriu užrašyti savo nuobodžias mintis, kurios mane kamuoja pastarosiomis dienomis. Neatsimenu, rudenį turbūt buvo kitas tikslas. O dabar tik šis.
    Taigi, pradžiai...

    Esu Henrikas Moreika. Gyvenu Vilniuje. Mano tėvas vokietis, mama lietuvė. Vaikystėje mano auklėjimu iš esmės užsiėmė tėtis, tad jis man įskiepijo visas pagrindines arijų rasės vertybes. Kaip ir pridera, baigiau gimnaziją. Dėl šito esu dėkingas savo auklei, irgi vokietei. Jos vardas buvo kažkas panašaus į Froindė Štarben ir ji visad žiūrėdavo, kad daryčiau namų darbus. Tai buvo sena ligota moteris, labai išmintinga, ir jei ne ji, dabar būčiau futbolininkas arba alkoholikas. O aš netrukus pradėsiu dirbti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Šit kaip.

    Chaosas. Vardinsiu chronologine tvarka.
    Užvakar kelioms valandoms išvariau į miestą pafotografuoti ar gal net pafilmuoti, ir po to susitikti su draugais. Ir buvo toks gražus oras, bet tokia šlykšti diena, nes susitikau su tais draugais, ir po to labai pykau ant savęs, kad per juos praradau geras keturias valandas, trenkdamasis į miestą, ir po to laukdamas, kol anie atsilaisvins, nes jie pasirodo dar buvo susitarę su kitais. Galiausiai mums susitikus, jie man įteikė pusvalandį gryno nuobodumo ir šlykštų jausmą, kuris saugo mane nuo gerų emocijų jau daugiau nei penkiasdešimt valandų. Ir dar nespėjau nufotografuoti vienos vietos, kurią labai noriu nufotografuoti. Kai galų gale prisiversiu dar kartą išvažiuoti į miestą su kamera, būtinai tą vietą nufotografuosiu ir nuotrauką nusiųsiu tau, esu įsitikinęs, kad tau labai patiks.
    Vakar dieną užėjau į „McDonald‘s“ pamyžt. Išeinu iš tūliko, nusileidžiu ten tais laipteliais ir mane sustabdo makdo darbuotojas. Toks neaiškaus amžiaus vyrukas, studentas turbūt, nežinau, nieko negaliu apie jį pasakyt. Stovi pasirėmęs ant šluotos, sako: „Tualetas tik restorano klientams“. Sakau: „Tai taip, aš iš „Stiklių“ ir atėjau“. Paprašė lito, nes atseit nieko pas juos nepirkau. Nusišypsojau ir nuėjau, nieko nedarė.
    Nuėjau į „Thelonious“ parduotuvę ir nusipirkau vinilinę plokštelę. Tik pagalvok. 1857 m. išrandamas fonautografas, jis gali įrašyti ir užrašyti muziką, bet dar negali jos atkurti. 1867 m. gimsta Skotas Džoplinas. 1877 m. išrandamas fonografas, jis jau gali atkurti įrašytus garsus. Tomas Alva Edisonas, ko tik jis nėra išradęs. 1887 m. Emilis Berlineris visuomenei pristato savąją muzikos grotuvo versiją – gramofoną. 1897 m. užgimsta regtaimas. 1907 m. viskas jau juda kita linkme. Juodai baltas, nebylus kinas jau išmokęs linksminti – nufilmuoti pirmieji komedijos šedevrai. „Saulės“ ir „Pavasario“ sonatas tapo Čiurlionis. Gatvėmis jau rieda automobiliai, ore jau padorų laiko tarpą išsilaiko lėktuvai ir mokslininkai yra jau ganėtinai užsiknisę eksperimentuoti su elektros lemputėmis ir radijo ryšiu. Bet man svarbus regtaimas. 1907 m. jau įsibėgėjęs liūdnasis laikotarpis šiai muzikai. 1907 m. geriausi regtaimai jau sukurti ir parduoti. 1907 m. daugelio žmonių, susiejusių savo gyvenimą su regtaimu, jaunystė jau eina į pabaigą. O 1917 m. jau gimsta Telounijus Monkas. Ir Džilespis. Gimsta džiazas. Beje, spėk, koks Monko antrasis vardas. Sfera. Telounijus Sfera Monkas. Ir pavardė ką reiškia – vienuolis. Dvasininkas Telounijus. O kažkas dar sako, kad džiazas – muzika kūnui. Taigi, prasukam laikrodžio rodyklę šiek tiek į priekį. Prasukam 1937, 1947 metus, 1957... 1987... Ir štai – 2007 m. vienas toks vilnietis Henrikas Moreika užeina į „Thelonious“ muzikos prekių parduotuvę ir nusiperka regtaimų karaliaus Džoplino plokštelę. O koks laimingas buvo Moreika! Dabar Dvasininkas užsiims mano sielovada. Tiksliau, Džoplinas. Mm. Ir dabar tik regtaimas regtaimas regtaimas.
    Regtaimas gros per patefoną, kuris yra mano muzikiniame centre. Mano patefonas susikūprinęs po tėvų vinilais bei visokiais mano nereikalingais kompaktais, tarp kurių yra net geriausia 2000-ųjų metų pirmojo asmens šaudyklė. Mano patefonas apklijuotas radijo stoties „M-1“ lipdukais ir yra neatsiejamas nuo diskų grotuvo tame pačiame muzikiniame centre. Grotuve – „Nirvanos“ kompaktas. Ir dar mano patefonas yra neatsiejamas nuo radijo imtuvo tame pačiame muzikiniame centre. Jį įjungus pasigirs šokių muzika. Ir aš jaučiu dvasinį diskomfortą klausydamasis regtaimo per šitą muzikinį centrą. Todėl man reikia gramofono. Ir aš netgi žinau, kur jį gauti, bet nežinau, kaip. Iki ko nusigyvenom. Šioj per daug stabilios politinės padėties šaly neįmanoma klausytis regtaimo. A, bet dar yra „Mažoji Indija“.
    Ir dar man vaidenasi. Bet ne Kasparas. Man vaidenasi keisti, niūrūs dalykai. Lietingą naktį išėjęs į gatvę asfalto vietoje galiu aiškiai matyti pažliugusią žemę ir purvu apsitaškiusius kareivius, gilinančius savo apkasus. Fone – su juodu dangumi susilieję pavieniai medžiai, tokie dideli, kad slegia ne ką mažiau, nei didžiausia giria. O kitą sykį ėjau per gatvę netoli troleibusų žiedo ir vėlgi lijo, ir ta gatve riedėjo karietos, o šalia manęs į tą pačią pusę ėjo dama juoda pūsta suknele, ir su didele juoda skrybele, ir dideliu juodu skėčiu rankoje.
    Pastarasias kelias dienas šliaužioju gatvėmis, galvą prispaudęs prie asfalto, kad nesutikčiau pažįstamų. Tai yra labai nepatogu, be to nukenčia mano kostiumas. Užvakar žmonės numindė mano dideles apvalias juodas ausis, nusitrynė mano plačios raudonos kelnės. Vakar įplyšo mano didelės baltos keturių pirštų pirštinės. Ir tie patys žmonės numindė mano didelius geltonus batus. Kaip rengsimės šiandien?
    Mano gyvenime labai trūksta tvarkos. Ir aš netgi žinau, kur ją gauti, bet nežinau, kaip. Jaučiuosi labai šlykščiai. Todėl Henrikas Moreika kreipiasi į Tave. Padėk man. O jei negali, siųsk šį laišką kitam. Išsiųsi dešimčiai draugų – Henrikas Moreika gaus dešimt litų (pagal sutartį su „Skype“), tai yra, penktadalį sumos, reikalingos kelionei, kuri nedelsiant reikalinga jam. Važiuosiu prie jūros, į Nidą, į Memelį, ir bandysiu atsigaut. Regtaimas regtaimas regtaimas. Tiesą sakant, jau dabar, rašydamas šį laišką, labai atsigavau. Tad ačiū tau, ir, am, matyt...
    That‘s all, folks.

    Su jumis buvo
    Šarūnas Marčiulionis

    Juokauju,
    H. Moreika