meilė pakalnutei

Kažkur visai šalia gyvena žmonės... Vakarais užsidega žvakes ir tyliai... Meldžias vakaro pilnatvei.. Jjie žino, kad kažkur yra dar žmonių, tik ne šalia, kurie taip pat meldžias, tik skirtumas tas, kad jie meldžias tyo gaivai... Vakaro pilnatvės kaime gyveno berniukas Tarenas – per dienas žaisdavo pelkėse, skandindavo laivelius, tepliojo savo veidą purvu. Berniukas galvojo, kad užaugęs bus karys, svajojo užkariauti visą pasaulį (o jis net neįsivaizdavo koks tas pasaulis).
Tarenas užaugo... Ir netapo jis kariu – vakaras užmigdydavo ir atnešdavo nuostabiausius sapnus, jis tapo dailininku, tapančiu savo sapnus...
Ir visai netyčia vieną gražų pavasario vakarą vaikibnas susapnavo Ryto gaivos kaimą. Jis niekada nėra ten buvęs, nežino, kokie ten žmonės, ką jie daro, gal visi jie – kariai... Tarenas norėjo pamatyti šį kaimą – tai jo gyvenimo tikslas. Jis žinojo, kad ten nuėjęs, gali mirti, tačiau mirties suvokimas buvo silpnesnis už mintį, kad niekas negalės iš jo atimti vaizdų, kuriuos pamatys...
Nereikėjo Tarenui keliauti už devynių kalvų, jūrų, slėnių, reikėjo tik užkopti į kalną – nuo jo atsivėrė puikus vaizdas – daugybė gėlių, kurių Vakaro pilnatvės kaime nebuvo, nes vakaras nedovanojo kaimui gėlių. Jis galvojo, kad tai ir yra kaimas, kurio jis ieško. Nusiritęs nuo kalno pribėgo prie vienos gėlės, prie antros, trečios, ketvirtos, penktos... Jos visos kvepėjo skirtingai, žiedai puikavosi saulės spinduliuose. Vidury gėlių slėnio žydėjo maža gėlytė, tiesiog Pakalnutė. Ji buvo kukli, nesipuikava savo žiedais, bandė slėpti savo kvapą – jis nervino kitas gėles, kurios buvo gražesnės, kilmingesnės, didesniais žiedais. Visas slėnis kvepėjo Pakalnutėmis. Tarenas įsimylėjo, manė, kad tai maža mergaitė, kuri nenori bendrauti su nepažįstamuoju... Jis sėdėjo prie pakalnutės visą laiką, kol piešė jos laibą kūnelį. Piešinys jau buvo baigtas, kai visiškai išseko berniuko jėgos- užmigo... Atsibudęs neberado savo mylimosios, ji nebekvepėjo, buvo likę tik nulinkę lapeliai, o žiedeliai nukritę... Tarenas nesuprato, kad taip atsitiko todėl, kad Pakalnutė stipriai suspaudta gulėjo jo delne... Nuskinta...  Vaikinas nebeturėjo ką veikti šiame slėnyje – iškeliavo namo... Pakalnutė keliavo su juo – nuvytusi, bet mylima... Ji tapo jo širdies dalele... Tarenas taip ir nesuprato, kad tai buvo ne Rytos gaivos kaimas, bet niekas jam to nesakė – kartais geriau tikėti tuo, ko nėra, bet tai yra tavo širdyje...