iš tremties

... tada mes supratome,
kas tu esi, motule.
Kas esi mums po kojom atsivėrus žemė,
Žėruojanti sūri banga mūs jūros, palytėta.

Išmokome nešioti karolius – žalio vario auksą
sulydėm su oda ir mūsų širdys šilo.
Ir pajutome, kadgi tu esi mūs tėviškė -
priglaustas prie krūtinės gabalėlis gintaro.

Žinojom, kas tai – Žalios Girios, -  iš sakmių.
Kurias mums sekė vaikų vaikų vaikai, iš aukuro nužengę.
Jie minėjo vyrus, kurie kovoti jojo, iš ąžuolų išlindę.
Vėliau jų broliai, sakė, medžiais pavirto.

Ir tyliai kalbėjom, Lietuvėlė mūsų,
lyg ugnelės palytėta Gabija,
lyg kūdikis, tavo, motule, duona -
kvepiančiam juodam jos lukšte tu Tėvynės vaiką supi.

Ir mūsų sielos rėkė,
Džiovos išgraužtos širdys plakė –
Tėvynės himno ritme skambėjo žalvario varpais.
Ir skendo jūros putose gandrai –
sugrįžti pas tave, motule, negalėjo.

Ir tada tu pasakei, motule:
„Dabar mylėt svarbu, jau galima mylėti. “
Ir mes tai rėkėme... mes galim... žinom:
širdis yra – gervės ją mums neša.