distrofiškas

pelynų arbata garuojanti laipteliais
vienintelė rytais šlapiais man ūpą kelia
kai nebėra peties kur tilptų visos mano dėmės
verkiu ant pilko kilimo į siurblį pasirėmus
mažais kaulėtais muilinais pirščiukais
aš glostau savo kūną šaltą srovę atsisukus
nuglostyta oda po pusryčių duše atrodo šauniai
aš atsikėliau mano mieste ir va jau batą aunuos
maži kaulėti batais atvežtiniais papuošti pirštukai
per rytą mieste tavo eina kaip per arbatos rūką
ir troleibuso numerį atpažinau tik iš stotelės vietos
bet šiandien gi pirma diena kai aš laikausi dietos
miesteli mano tau vienam guodžiuosi
gal peno sielai ir sotumo jausmą duosi?
maži kaulėti pirštai ieško maisto noriu noriu
bet aš stipri turiu problemų lai krenta svoris.