...

Atrodo mintys vis tiek mane surado. Jos tyliai įslinko į mano tuščią galvą. Visai man jūsų nereikia, galit eiti sau, tyliai sušnabždėjau, bet jos nepakluso. Tada plačiau atidariau langą. Ką tik lijo. Matau ryškiai žalią žolę. Jaučiu tabako dūmų kvapą. Kaimynas vėl rūko. Bet neturėjau jėgų išrėkti jam, kad eitų šikt. Priglaudžiau kaktą prie lango rėmo ir traukiau į save vėsų nakties orą. Mano akys lyg aptrauktos migla. Viską regiu lyg pro keistą rūką. Naktys būna tokios vėsios. Bet aš negaliu užmigti. Guliu plačiai atmerktomis akimis ir klausau kaip tiksi sieninis laikrodis. Bet laikas būna sustojęs. Jis nepadeda man laukti aušros. Viskas skęsta tamsoje. Ji mane glosto. Bet nesugeba užmerkti mano akių. Vaikštau miegančiu namu tarsi vaiduoklis. Išsidraikiusiais plaukais, juoda ilga suknele vos liesdama grindis. Kambariai visi beveik tušti ir ramūs. Pro atdaras balkono duris dvelkia vėjas. Lauke vėsu. Atsisėdu ant balkono grindų ir išsitraukiu cigarečių pakelį. Užsidegu vieną ir, išmetusi dar degantį degtuką pro balkono virbus, atsiremiu į sieną. Aš jau seniai virtau vaiduokliu. Vaikštau galvėmis, kiemais, kambariais. Šitame name negaliu užmigti. Jį prisimenu, bet jis man jau svetimas. Nebegyvenu šitame pasaulyje. Viskas dvelkia šalčiu. Beprotiškoje laiko tėkmėje nutolusiais jausmais. Aš čia, is visada, tyliai ištariu išpūsdama dūmus ir mano veidą iškreipia ironiška šypsena. Aš TIK čia. Bet NE visada. Tie laikai praėjo. Dabar viskas atrodo taip tolima. Senas namas ant kalvos, kurio balkone aš taip begėdiškai rūkau. Ištiesus į šoną ranką, jaučiu kaip ją švelniai paliečia užuolaida, kurią vėl nupučia vėjas. Bet prisiminimai per giliai nukišti į pasąmonę. Išvydus visą tą aplinką ir namą, mano sentimentai pasireiškė viso labo tik kreivoka šypsena, kas labai visus nustebino. Nieko negaliu pakeisti. Viskas buvo taip seniai. Nusivelku suknelę, perlipu balkono turėklus ir neriu į baseiną. Šitą ritualą atlikdavau visada, kai čia būdavau. Bet šį kartą turbūt jį atlikau paskutinį kartą. Ne dėl to, kad niekada nesugrįšiu į Jungtines Valstijas. Todėl, kad žinau, jog niekada nesugrįšiu čia. Į namą, saugantį mano gimimo paslaptį. Nes tada, kai ištariau tuos žodžius, kurie buvo lyg priesaika, aš nežinojau, kad likimas iškreips jų prasmę iki neapčiuopiamos tiesos. Aš čia. Ir visada. Bet liko tik šešėlis, kuris ištikimai tūnodamas šiame name ir tevykdo tą paslaptingą pažadą.