Žvaigždės blėsta auštant. Sugyvenimai, arba 1987–1990 metų dienoraščių puslapiai

Nuobodi knyga, vargiai paskaitoma iki galo. Ir visiškai charizma nepasižymintis autorius, vieną po kito leidžiantis dienoraščius, vadinasi, įtikėjęs savo patirties autentiškumu, o gal net genialumu.

Ir visgi Romualdo Ozolo knygos užtenka, kad susidarytum įspūdį apie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatorius, tuos, kurie šiandien laikomi tautos tėvais. Istorinėmis studijomis, mitingų kalbomis ar romantiškais prisiminimais yra ir bus mėginama dangstyti nepatogią užkulisinę tikrovę. O tikrovė ta, kad mokslininkai, menininkai ir filosofai, tapę mūsų tautos tėvais, buvo dideli fanatikai, nacionalistai – daugelis iš jų šiuos bruožus išsaugojo iki šiol, jei ne išpuoselėjo. Be šių savybių, būdingų daugeliui įtikėjusiųjų tautos genijumi, jie išlaikė egoistams būdingas ambicijas, nesveiką atsargumą ir hipertrofuotą žodžio bei kalbos jausmą. Dar viena savybė išsikerojo jau pačiame Sąjūdyje ir pavertė masinį judėjimą masiniu nusivylimu – tai valdžios troškulys, kuris užkerta kelią bet kokiai revoliucijai. Stebėtina, kaip greitai sugebėjo save sureikšminti ši „inteligentų palata“, netikėtai virtusi ATgimimo (ATgavimo, ATkūrybos, ATgyvenusių tradicijų ir papročių) bastionu. Su visomis savo silpnybėmis ir asmeniniais trūkumais jie be atodairos ropštėsi į patį kovos avangardą, kad galėtų tapti naujos – kapitalistinės – Respublikos elitu ir užteršti šią Respubliką nacionalistiniais prietarais, sprendimų bailumu.

Būtent šie žmonės, mūsų tautos tėvai, padarė viską, kad iš istorinės atminties – jei tokia išvis egzistuoja – būtų ištrintas arba aktyviai ignoruojamas Sąjūdžio kaip masinio socialinio judėjimo prieš biurokratinę valdžios sistemą ir planinės ekonomikos diktatūrą vaizdinys. Politinė laisvė ir ekonominė savivalda turėjo eiti greta, tačiau senosios chimeros grįžo. ATgimimo užprogramuotas regresas su visais tautinės valstybės pašlovinimais ir praeities skaudulių keliamomis isterijomis baigėsi laukiniu kapitalizmu Amerikos imperijos nasruose. Lietuva kartu su Sąjūdžiu persitvarkė ir iš ekonomiškai pakankamai stipraus Sovietų imperijos pakraščio virto bananine respublika, panašia į Azijos ar Lotynų Amerikos šalis – dabarties skurdą dangsto tik turtingos ir laimingos senovės iliuzija.

Vis dėlto Sąjūdis buvo įdomus, nes jo dėka užgimė tradiciniam, vien tik savo kiemo žiūrinčiam lietuviui svetimas reiškinys – masinis judėjimas. Ir nesvarbu, ko tas judėjimas reikalavo, – daug svarbiau, kad jis apskritai buvo. Šis protesto judėjimas buvo geriausia, kas Lietuvoje galėjo atsirasti per ilgus sovietų imperializmo metus, kai egzistavo tokia sąvoka kaip socialumas. Dabartinėje visuomenėje jo nėra. Socialinis solidarumas virto tuo, ką mums įdiegė tautos tėvai – landsbergininkų fanatizmu, istorikų nacionalizmu, žiniasklaidos paranoja, verslininkų egoizmu, jaunųjų vadybininkų ir naujųjų lietuvių ambicingumu.

Nenusiminkime. Po ilgo nusivylimo laikotarpio ateina nauji ir kur kas laisvesni bei radikalesni sąjūdžiai, kovojantys ne dėl abstrakcijų, o dėl tikrovės. Sąjūdžiai, kurie nebestato naujų totalitarinių monumentų, o linksmai šoka ant jų griuvėsių.