Žodžių žmonės: esė, pokalbiai, studijos.

Kiek siekia žmonijos istorinis pažinimas, tai istorija susideda iš žodžių, kurie keliauja iš kartos į kartą sakytine arba rašytine tradicija. Todėl nebūtų klaida kalbėti apie žodžių istoriją. Didžiausi žodžių istorijos kaltininkai – poetai, rašytojai, istorikai, mokslininkai, žurnalistai. Todėl nelieka jokių neaiškumų, kodėl knyga vadinasi „Žodžių žmonės“. Kalbama apie žmones, kuriems nesvetimi žodžiai, dar labiau – tie žodžiai jiems teikia malonumą; jie neįsivaizduoja savo gyvenimo be žodžių. Tai tokie istorijos veikėjai, kuriems klijuojama rašytojų etiketė. Knygos pavadinimas netgi galėjo atsirasti iš vieno Alfonso Maldonio atsakymo į Leono Peleckio-Kaktavičiaus užduotą klausimą: „Aš ligi šiolei pats vienas vis pagalvoju, ar reikėjo tapti žodžių žmogumi, kurti ir įsitikėti į tą tikrovę, kuri kartais realesnė už realybę...“ Išskyrus patį pavadinimą, frazė „žodžių žmonės“, knygoje vartojama tik vieną kartą, būtent pokalbyje su A. Maldoniu. Kaip teigia pats knygos autorius, „istorijai netrukus priklausys viskas, kas susiję su išeivija. Šis fenomenas turi nepaprastai daug spalvų ir atspalvių. Šįkart į platesnį akiratį pateko pirmieji pokario literatūriniai kultūriniai metraščiai – „Tremties metai“ Vokietijoje ir "Atolas" Australijoje, daugiau kaip dešimtmetį Londone Kazimiero Barėno puoselėtos „Pradalgės“, paskutinis Petronėlės Orintaitės gyvenimo dešimtmetis“.

„Žodžių žmonėse“ pateikiami pokalbiai su vyresniosios kartos rašytojais ar jų antrosiomis gyvenimo pusėmis; taip pat neužmirštami išeivijos rašytojai, kuriuos siūloma jau taip nebevadinti, nes ir jie iš prigimties yra lietuviai. Lietuvos rašytojai yra rašytojai, nesvarbu, kur būtų kūrę: tėvynėje ar savanoriškoje tremtyje. Paminėtini ir įdomūs pokalbiai su neseniai išėjusiais į kitą gyvenimo lygmenį rašytojais: Judita Vaičiūnaite ir Jurgiu Kunčinu; taip pat su Leonardu Gutausku, Justinu Marcinkevičiumi, Vytautu Alantu, Antanu Čalnariu ir kt. Leonas Peleckis-Kaktavičius, kalbėdamas apie visus rašytojus, kurie susitinka knygoje, teigia, kad „ne visi šitos knygos herojai artimai bendravo ar bent buvo susitikę. Tačiau viena gija juos visus tikrai vienija: tai – žmonės, kuriems žodis, jo stebuklinga galia neabejotinai buvo ar yra svarbiausia gyvenime“.

Esė ir studijos parašytos moksliniu stiliumi, todėl baigus tris klases (ar šiek tiek daugiau) būtų ne viskas aišku. Tam reikėtų šiokio tokio išprusimo. Na, o kalbant apie pokalbius, jie turėtų būti suprantami visiems, nes parašyti populiariu stiliumi. Labiau užkabinantys, ir ne vien dėl savo paprastumo, yra pokalbiai, o ne esė ir studijos. Iš pokalbių daugiau galima sužinoti apie rašytojus, jų asmeninio gyvenimo įtaką kūrybai; iš esmės atsiskleidžia kūrėjo charakteris. Knygos autorius kiekviename pokalbyje užduoda turbūt tik šiai knygai būdingą tradicinį klausimą apie likimą ar lemtį. Pavyzdžiui, kad ir toks klausimas, užduodamas Jonui Mikelinskui: „Jūsų gyvenime būta ir lemtingų, jeigu taip galima pasakyti, įvykių, žmogiškajam pažinimui negalėjusių neturėti įtakos. Ar tikite likimu, lemtimi?“ Kitiems rašytojams klausimo formuluotė skiriasi, tačiau klausimas iš esmės apie likimą.

Iš knygoje esančių pokalbių ir studijų galima sužinoti daug įdomių dalykų, kurių galbūt daugelis net nežinome. Pavyzdžiui, J. Marcinkevičius sako: „Girdėjau, mūsuose kai kas savo besaikį gėrimą sovietmečiu kvalifikuoja, nei daugiau nei mažiau, kaip rezistencijos formą“. Arba A. Čalnaris prisimena tokį kalbos tobulintoją Stasį Dabušį: „Mėgo rašyti jaustukais. Kaliošus vadino purvabridžiais, šlepetes poputėmis. Rašydavo: aš lept į poputes, popt popt prie atveriamųjų, t. y. prie durų. Įdomiai rašė...“ Arba labai drąsus Eduardo Cinzo laiškas K. Barėnui apie lietuvių literatūros parapijiškumą: „Niekada nebuvau pagalvojęs, kad lietuvis skaitytojas gali dar samprotauti parapijinės moralės supratimais. Negi tiek metų išgyvenę Vakaruose vis dar neatsiplėšėme nuo berno Jono, mokytojo Banaičio ir pusinteligentų tragikomedijos? [...] Juk esame tiek prisiskaitę apie savas laisvės karo kovas, kad net bijai ir į rankas bepaimti tokius dalykėlius. Jie pasiekė tokį saturacijos laipsnį, kad pradeda nuobodžiai kartotis. Kodėl gi neišeiti į kitų temų laukus? Argi mes, užsimerkę savųjų reikaliukų masturbacijoje, nebematome, kad svietas nepasibaigia su mumis?“ Ir tai tik keli perliukai iš visos knygos.

Negalima sakyti, kad knyga „Žodžių žmonės“ yra visai be trūkumų. Trūkumų galima įžvelgti bet kokioje knygoje, kaip ir privalumų. Šios knygos trūkumu laikyčiau jos dalijimą į tris dalis: esė, pokalbius ir studijas. Čia panašiai, kaip leisti eilėraščius ir prozą vienoje knygoje. Geriau būtų buvę pokalbius išleisti atskira knyga, kad jie nesimaišytų su eseistika ir studijomis, kurioms būdingas mokslinis stilius. Tačiau yra taip, kaip yra. Belieka džiaugtis tokia knyga, kuri literatūros istoriją papildo svarbiomis įžvalgomis.

Reikia manyti, kad Leono Peleckio-Kaktavičiaus tikslas, rašant knygą „Žodžių žmonės“, buvo pateikti ir kitą rašytojų gyvenimo pusę, ne vien kūrybinę. Tuomet galima pasakyti, jog tikslas pasiektas. Pokalbiai yra tokie intriguojantys ir sudominantys, kad ir niekada neskaičius Lietuvos rašytojų klasikų kūrybos, perskaičius pokalbį, kylą noras ką nors paskaityti iš rašytojo kūrybos. Galbūt netgi geriau yra pradžioje susidaryti psichologinį rašytojo portretą, susipažinti su jo charakterio savybėmis per įvairius pokalbius ar straipsnius, o tik paskui imtis to rašytojo kūrybos skaitymo ir analizavimo: ar tai vientisa asmenybė (ar skiriasi jo pokalbiai nuo kūrybos?).

Lieka tik palinkėti žodžių žmonėms neprarasti žodžių dovanos.