Žodžiai į šviesą

Sunku pasakyti, kur prasideda poezija. Bet būna, kad atsiverti knygą, perskaitai pirmus pasitaikiusius žodžius, ir pasidaro erdvu, giedra, žodis kilsteli tave ant kalvos ir leidžia žvalgytis po laiko ir erdvės tolumas. Tokia Dalios Žibaitienės eilėraščių rinktinė, per Rambyno, Bišpilio kalnus, krokų lanką atvedanti į kryžkelę, kur:

...atsiveria dangaus ir žemės
neaprėpiamas platumas (p. 37).

Poetės eilutė skubri, įsibėgėja, žiūrėk, ir stabteli, leisdama žvalgytis nuo žodžių kalvos. Kartais žvelgiama atgal – į vaikystę. Keliais nostalgiškais potėpiais bandoma nutapyti vaikystės patirtis:

...ir jau nebebus,
kad pabirusius savo namus
vėl galėtum
iš naujo sudėti... (p. 58).

Tai tradicinės poezijos temos: vaikystė, tėvynė, likimas. Nėr poetų, kurie vienaip ar kitaip šių gyvenimo patirčių neatskleistų. Bet yra ir kitų temų, proziškos kasdienybės nušvitimų. Vienas tokių eilėraščių – „Turgaus vaizdelis“:

Suroviau petražoles
ir ramunėles –
išdėliojau turgavietėj –
ne meilės būrimą,
ne aistrą...
Padėjau šalia
Suskirdusias savo rankas,
o jie tiktai žiūri
ir vaikšto...

Nuo saulės spindulių
atėjau, –
per lankas, –
trumpam į jų triukšmą
ir aikštę.
Tegul jie sau ūžia ir klega –
man kas, –
aš grįšiu su upeliu,
kai vakaras žolę laistys (p. 63).

Ta trūkinėjanti skubri eilutė, nušviečianti kasdienybės spinduliais, dovanojanti nuščiuvimą šalia triukšmo, toji užburta kasdienybė sukuria ne tik sodrų poetinį vaizdą, bet ir sukelia magiškas pajautas. Nuojauta, praeities blyksniai pridengia petražoles, romius, suskirdusius delnus. Laiko erdve, atidengtais naujais klodais pasižymi ir kiti „kasdienybės“ eilėraščiai. Kad ir eilėraštyje „Krosnis“ piešiamas gan tikroviškas vaizdas:

Sena pirkia. Didžiulė krosnis (p. 65).

Antroji eilutė sužadina kiekviename slypinčią poeziją:

Į rūką išplaukia arkliai.

Pamažu artėdama prie žmogaus, poetė pradengia paslaptį:

suraibuliuoja vandenai,
ir pamatai,
kaip vyrai kosti
prie stalo grįžę per vėlai...

Antrasis eilėraščio posmas trumpas ir erdvus, sutalpinantis gal pusę amžiaus, o gal ir visą mūsų kaimo istoriją:

Jie pakalbėtų apie kūlę,
šiųmetį derlių ir linus,
tiktai kažkur pavietėj guli,
seniai sudeginę namus (p. 65).

D.Žibaitienės rinktinėje susipina sielos poetika ir meistriškumas. Gimsta poezija, ryškus spindulys išplėštas iš užmaršties, iš istorijos ir jos užkaborių, pagaliau poezija gimsta iš nuojautų, nebadančių akių perversiškais vaizdiniais ar perdėtu jausmingumu. Tokie eilėraščiai „Sanatorija“ (su šviesia saviironija), „Prie jūros“, „Potvynių vanduo“ ir kiti.
O gal poezija slypi visai neištartuose žodžiuose, toje nulūžusioje, nutrupėjusioje, pabėgusioje eilutėje:

Užmiršau tą žydėjimą...
Tiktai spalvos
Vis užsidega
mėlynam dangaus pakrašty,
ten toli (p. l25).

Gal poezija slypi kiek koketiškoj ir labai moteriškoj ironijoj:

Už lango stovi
gražus katafalkas...
<.............>
Nuvažiavo! Šviesėja galva...
Skubu sušukuoti plaukus. –
Artėja
šventa Valentino diena!

Dalios Žibaitienės poezijoj nėra žodžių, šiaip sau, lyg netyčia, vien dėl gražaus sąskambio ar netikėto minties vingio atėjusių. Visi žodžiai pasverti pamyluoti, pasūpuoti ant rankų, paauklėti ir... paleisti. Gyventi. Tarp mūsų, kitų žmonių minčių. Paleisti gyventi ir būti atpažinti, gyventi ir paguosti, pateisinti, pratęsti, praplėsti... Gal todėl ir liūdnos nuojautos Dalios Žibaitienės poezijoj suskamba šviesiai:

Jau per vėlu.
Kažkas parodys
Į ten, kur nebuvau...
Einu!

Ypatinga ir Dalios Žibaitienės poezija vaikams. Vaikas šiai poetei ne šiaip mažas, nedaug suvokiantis naivuolis, ku¬riam rimuotos pasakos yra geriausias dvasios penas. Į vaiką poetė žiūri kaip į sau lygų, netgi ypač svarbų ir pagavų asmenį, kuris gali daug ką suprasti ir iš tylos, ataidinčios tūkstančiu ir vienu atsakymu:

Kokio pasaulio
grybo
rausva kepurėlė? (p. 213).

Pateikiama daugybė klausimų, o atsakymai – toji atradimų erdvė – paliekami vaikui.