Žmogus ir jo kalnas

Žymios literatūros tyrinėtojos knygoje atsiskleidžia monsinjoro Kazimiero Vasiliausko (1922-2001) gyvenimas ir likimas, kunigo ir žmogaus didieji dvasios darbai, pažiūros, jų biografinės ir literatūrinės ištakos. Kartu ir jo karta. Monsinjoro laiškai, pamokslai, žmonių prisiminimai ir vertinimai, asmeniško bendravimo patirtis yra ryškios asmenybės literatūrinio atvaizdo kūrimo šaltiniai.

Brangus ne vieno prisimenamas Monsinjoro gestas – paliesti, paglostyti, palaikyti ranką. Jei kalbėdavo įsitikinęs, norėdavo paglostyti, linkdavo į kitą kūną – lyg siekdamas priartėti. Į jį buvo kreipiamasi sunkiausiais klausimai – atsakinėjo, neišsisukinėjo. Kunigas, kuris buvo duotas žmonėms.

Kas galėtų būti šios knygos, kurioje Monsinjoras matomas iš pasaulio, skaitytojai? Tikiu, kad į ją išties ranką tie, kas šį žmogų mylėjo, norėdami išgirsti ką nors nauja, bet gal labai nenusivils radę tik tai, ką patys žinojo ir žino. Ką nors teigdami, tvirtindami, mes laukiame ir patvirtinimo. Prisimindami Monsinjorą, mąstydami apie jį, turėtume patirti susitikimo su juo ir vienų su kitais (dažnai tik per jį ir tesame pažįstami) džiaugsmą, neaiškią, bet šviesią viltį, kad „yra kažkas tenai, kur viskas baigias...“ (Just. Marcinkevičius).

Knyga skirta ir matomai – nematomai literatūros genčiai, turinčiai tarpusavio susitarimų, įsipareigojimų; Kazimieras Vasiliauskas buvo šios genties, šios nesamos parapijos klebonas, dvasinis mokytojas, globėjas. Ir narys – literatūros veikėjas – pasakotojas. Matomai ir nematomai jis yra įrašytas ne vienoje jau po jo mirties išėjusioje knygoje. Juozas Aputis įdomios, gilių humanistinių aspiracijų knygos Vieškelyje džipai (2005) pabaigoje sukūrė unikalią poetinę gyvų ir mirusių kultūrinės bendruomenės narių santalką; įrašė ir šį kreipinį: „tu, monsinjore, mažasis avinėlių didžiūne...“ Romualdas Granauskas 2005-ųjų pradžioje parašytos apysakos Skustuvas ir paletė pabaigoje atsiduso: „Nebėra Monsinjoro, jis suprastų...“ Tikrai – suprastų, jam „pasidarytų gaila kūrinių, kuriuos, aptemus protui, patys kūrėjai supjausto skustuvu, sudaužo plaktuku ar - surašytus lapuose – sumėto į ugnį“. Monsinjoras daug ko gailėjo. Tik savęs – ne.

Poezija, knygos, literatūra tiek daug lėmė Monsinjoro gyvenimui, laikysenoms, sudarė tokias stiprias šios asmenybės konsteliacijas, kad studija apie ją neįmanoma be kultūros ontologijos kad ir neryškių štrichų. Paguoda rašytojams – Monsinjoras liudijo tikros literatūros reikšmę, svarbą žmogui, jo būčiai dvasios viršūnėse ir gyvenimo dugnuose.

Laikas, į kurį įsirašo Kazimiero Vasiliausko gyvenimas, įvairiais požiūriais yra ribų ir krizių laikas, stiprūs tektoniniai smūgiai drebina jo erdvę. Aštuoniolikametis sutinka 1940-1941 metus, jaunas, ką tik įšventintas kunigas – pokarį, rezistencines kovas; lageryje dėl Stalino mirties sulaukia pirmosios amnestijos, bet dar negreit, tik po dvidešimties metų, parapijos, kur kaip kunigas turi pradėti beveik iš naujo, sekamas ir prižiūrimas. Buvo gabus žmogus, be abejonės, turėjo svajonių ir ryžto siekti daugiau negu kasdieniška parapija, siekti kilnaus ir aukšto. Tremtyje pajuto, kad siekiams nebus lemta išsipildyti.

Lietuvos kelias į nepriklausomybę: nuo visuotinės euforijos, kurios vienas aukščiausių taškų buvo Vilniaus Arkikatedros grąžinimas tikintiesiems, iki depresijos dėl klaidų, padarytų ardant ankstesnio gyvenimo sanklodas, įteisinant mainikavimą žeme, grobikišką privatizavimą ir nekontroliuojamą bankų veiklą. Aukštieji to laiko Lietuvos kunigai, pirmiausia kardinolas Vincentas Sladkevičius, dėjo daug pastangų stabdyti griūtis, perspėti, ieškoti moralinės ir politinės santarvės galimybių, užstoti, palaikyti silpnuosius. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, Arkikatedros klebonas, ėjo tuo pačiu keliu. Pripažino didžiausią kardinolo autoritetą, galėjo paskui jį kartoti: „Padaryk mane gerumo ženklu" (Fac mecum signum in bonum). Monsinjoras yra užsiminęs, kad naktį prieš atveriant Arkikatedros duris tikintiesiems jie buvę kartu, drauge mąstę apie pamokslą...