Žiemos žodžiai 2004

Šis almanachas pasirodo jau ketvirtą kartą. Simboliška, jog jis pradėjo eiti naujojo – trečiojo tūkstantmečio pradžioje. Vadinasi, Lietuvoje padaugėjo almanachų. Tačiau ar panašių leidinių gausa nemenkina jų literatūrinės kokybės? Šia tema galima spekuliuoti, galima ją interpretuoti – ir kiekvienas savaip bus teisus. Įmanoma teigti, jog almanacho kokybė priklauso nuo žinomų ir jau įvertintų autorių publikacijų. Kuo daugiau įžymių rašytojų, tuo leidinys kokybiškesnis. Jei vertintume pagal šią skalę, almanachą ,,Žiemos žodžiai 2004“* vargiai galėtume vadinti kokybišku, nors jame ir publikuojami tokie autoriai kaip V. Braziūnas, G. Grajauskas, A. A. Jonynas, D. Kajokas, J. Mačiukevičius, K. Platelis, S. Stacevičius bei kiti. Tačiau daugumą almanacho autorių sudaro literatūrinis, kartais dar neapsiplunksnavęs jaunimas.

Sudarytojai almanachą pristato taip: ,,Šį kartą leidinio tema – žaidimas. Įvairių kartų bei stilistikų lietuvių rašytojai savitai interpretuoja šią temą, ieškodami originalios formos, aprašydami žaismingas istorijas ar tiesiog pasinerdami į kalbos žaidimus“. Tačiau perskaitęs almanachą nuo A iki Ž (būtų pakakę tik pasižiūrėti į turinį), radau ne tik lietuvių, bet ir užsienio autorių kūrinių: Daniilo Charmso kūrinį be pavadinimo, Ernsto Jandlio ir Kerio Šono Keiso eilėraščių bei tuvių šamanistinių tekstų. Turbūt niekas nesiims įrodinėti, jog jie – lietuviai. Tačiau kas nors galėtų pasidomėti genealoginiais medžiais ir galbūt išknistų, jog jie Lietuvoje turėjo giminaičių – bočių, močiučių, tetų, dėdžių ar dar kokių tolimų prosenelių. O gal ir ne. Į tai būtų galima pažiūrėti ir kitu kampu: minėtų autorių kūriniai almanache išspausdinti ne originalo kalba, bet versti į lietuvių kalbą. Kūrinio vertimas – jau kūrinio interpretacija, o kartais vertimą galima laikyti net nauju vertėjo kūriniu, nedaug ką bendro turinčiu su originalu. Todėl šioje vietoje galima suprasti almanacho sudarytojų teiginį, jog almanache publikuojami lietuvių autoriai.

Bet kuris žaidimas turi savo taisykles. Tačiau almanacho sudarytojai jų nenurodo. Vadinasi, kiekvienas almanacho autorius galėjo sugalvoti savo žaidimo taisykles, kurios neprivalomos kitiems, o kitų taisyklės neprivalomos jam. Žaidimas be taisyklių. Vis dėlto almanachas dėl to nenukenčia, net laimi. Juk įvairovė įdomesnė už monotoniją.

Žaidimų pasitaiko pačių įvairiausių ir netikėčiausių. B. Januševičius ir S. Paliulytė aptaria žaidimo esmę ir prasmę. A. Balbierius piešia tušu ant juodo japoniško popieriaus: ,,Juodo katino / juodas šešėlis / juodoje naktyje“. S. Birgelis konstatuoja bitininkystės ir eiliakalystės pamatinį pagrindą: ,,nerūpi bitėms / bitininkas / eilėraščiams / kūrėjas“, – ir neužmiršta, jog ,,nėra / vartojimo laiko / pasenusiems / eilėraščiams“. V. Braziūnas, negalėdamas patikėti, klausia: ,,ar ne per sklandžiai tas tvanas baigės / už lango ganos mažiutės snaigės / ant rankų tupias miegančios zylės“. Po D. Charmso praneštos nutarties nepasidaro aiškiau:

Nutarimas:
Zuikiui vietoj ūsų rankos.
Tėvui ant kaktos fazanas.
Parduotuvėj keturi mygtukai.
Rožei vietoj žiedlapių pūkai.
Kardui makintošas.
Žurnale šeši ženklai.
Man gi uodega.
Tau pypkutė.
Milžinams gi skrybėlė.

R. Čergelienė stebisi: ,,Žiūrėk, kaip mylimasis trina krumpliais / dešiniąją akį, į kurią įkrito mylimoji, / o nuo paukščių kaip panižo / vienišam vienuoliui / akį trečiąją“. L. S. Černiauskaitė prakalba apie Paskutiniojo teismo pasekmes: ,,Tada lyg niekur nieko išsitraukdavome savo unikalius veidus su vieninteliu tokiu visatoje akių rainelės kodu, ir nešiodavome juos atsargiai, lyg skolintus veidrodžius, kuriuos turėsime grąžinti šeimininkui neįbrėžtus ir švarius“. Labai taikliai almanache ,,Žiemos žodžiai 2004“ sužaidžia L. Devita: ,,2004 drugeliai tupi tavo kambaryje ir sielos virtuvėje, laukdami palankaus oro“. V. Grainytė aprašo ,,Vieno šuns arba vieno gaisro istoriją“, kuri skamba gan mistiškai ir ezoteriškai, išsirutuliodama į beveik dar vieną Meksikos muilo operą: ,,– Mes turėsime šunį, – pamenu, praeitame gyvenime pareiškė mano žmona. (...) Bet kol nešiau tą šunį, man apsireiškė mergelė Gvadelupė (beje, veiksmas vyko Meksikoje) ir pagrūmojo savo žydru smiliumi“. G. Grajauskas dainuoja naują Santaliučijos dainelę: ,,gyveno trys broliai / trečiasis kvailys // (...) du broliai pasimirė sotūs / trečiasis numirė alkanas“. Iš E. Janulio kūrybos pristatomi trys vizualūs eilėraščiai lūpoms su patarimu skaitytojui, bandysiančiam juos perskaityti lūpomis: ,,nepatyręs skaitytojas vizualų eilėraštį lūpoms turi skaityti prieš veidrodį“. D. Kajokas pristato skrynelės Kotrinoms gaudyti instrukciją:

tikrai čia ta skrynelė, ta, o raktas, jis vilnonių
siūlų kamuoly, bet kaip paimti raktą, pradėk jį
megzti, kai baigsis siūlai, nereikės ieškoti, gerai,
bet kur tas siūlų kamuolys, taigi sakau skrynelėje

R. Kmita prisimena istoriją apie kieme stovintį traktoriuką: ,,Atsispindėdama saulutė / Atsispindėdama leidos / Į debesis atsispindėdama / Tepalo balutėj“. L. Kranauskas pastebi, ko galima sulaukti studijoje aplankius mūzai:

gerą valandą pamąstęs
eilėm,
mėnesį turiu gulėti
pašilaičių palatoj apsivyniojęs
galvą elastiniu bintu išjungęs
telefoną sąnarius akių vokus
artimieji vadina tai
sesija

G. Labanauskaitė atsimena savo angliškąjį periodą: ,,mano meilė pažadais / it nuostabiaisiais / kraujo lašo auskarais / mane dabina“. J. Mačiukevičius savo ketureilių žaisme taip prajuokina, jog reikia stabtelti prieš skaitant kitą autorių: ,,Vienatvė, žinoma, – bėda, / Bet mokė kažkada partorgai: / – Tikra vienatvė – tik tada, / Kai nėra kam tave paimt iš morgo“. K. Navakas rašo: ,,žeidimus žaidžiau kadaise“. J. Raudys aprašo ežerą žiemą: ,,vandeniui sustingus / apaštalų daugėja“. Mat daug kas gali pereiti ežero ledu, kaip kad Kristus vandeniu. A. Selenis savo miniatiūromis bando prišaukti naują madą: ,,Kai maestro sugriebė manekenę už gerklės... pasigirdo paskutinis mados šauksmas“. S. Stacevičius porina skaitytojui: ,,Ei ei, tau juodoji keramika naktį atstoja!“ Almanachas baigiamas tuvių šamanistiniais tekstais. Vienas tekstas skirtas ligos priežasties paieškoms:

Kodėl jis įveikė perėją – uždraustą eit?
Kodėl perplaukė upę – uždraustą plaukt?
Kodėl surijo maistą – uždraustą valgyt?
Kodėl užsivilko drabužį – uždraustą dėvėt?

Tai jau ir viskas, ką galima rasti almanache? Ne. Dar yra visai neblogų žaismių žaismelių, o pora autorių įsigudrino pažaisti taip, jog skaitytojai liktų it musę kandę. Jų žaidime dominuoja tik technika ir nieko daugiau – jokios esmės, jokių minčių. Kam reikalingi tokie pažaidimai? Tikriausiai tik jiems patiems. Galbūt jiems malonu, kad skaitytojai, išvydę tokią žaismę, aikčiotų ir stebėtųsi, galvotų: kaip tai įmanoma, labai sunku suprasti, jie genijai ir pan. Gal šitai galėtų būti, anot K. Navako, žeidimai skaitytojų adresu, bet palikime tai spręsti patiems autoriams ir jų stebėtojams (net ne skaitytojams, nes skaityti kaip ir nėra ko).

Vis dėlto almanachas, galima sakyti, vykęs. Lieka paklausti sudarytojų: kodėl tiek daug jaunų kūrėjų ir tiek mažai patyrusių? Nejaugi mūsų išmintingieji kūrėjai nebežaidžia ar nebemoka žaisti? Gal jų kitokie žaidimai, todėl nebelabai priimtini visuomenei?

Tiek to. Žaiskime ir likime nepažeisti.