Žaliaduonių gegužė

Atsiminimų knyga „Žaliaduonių gegužė“ – tai poeto Antano Miškinio pasakojimai apie gimtąjį Juknėnų kaimą, išsidėsčiusį vaizdingoje Vajasiškio parapijoje, Daugailių apylinkėse, į šiaurės rytus nuo Utenos.

Modernus Nepriklausomos Lietuvos poetas buvo valstietiškos kultūros gerbėjas, savo gimtinę mylėjo nepaprastai: bendravo su jaunimu ir senimu, mokėjo daugybę dainų, buvo šnekorius ir pasakorius kaip ir jo kaimo žmonės. Miškinis – impulsyvi, laisva, šilta asmenybė – nemėgo atstumo, aukštumos, atokumo. Pirmam prieiti, pašnekinti, pasisveikinti – spontaniškas poeto veiksmas. Mėgo ir žemai nusilenkti, ir su ubagu ant griovio krašto pasėdėti, ir kerdžių užkalbinti, ranką sodiečiui paduoti; mokėjo šmaikščiai pamėgdžioti gretimų kaimų tarmės niuansus. Bendraudamas, dainuodamas su kaimo jaunimu dainas, Miškinis telkė kaimą, ugdė pasididžiavimą juo. Vaižganto mėgstamą dainą „Aždūmavį, ažrūkavį visi pakraštėliai“ pavertė Juknėnų himnu. Nuoseklus garsaus poeto paprastumas išliko sodiečių atmintyje kaip svarbiausia jo būdo savybė ir laikysena.

Kaimo žmogus, jo patirtis, likimas, šviesi dvasia, apskritai senoji sodžiaus kultūra poetui tapo pagarbos, nuolat reiškiamos meilės ir apmąstymų objektu, pagrindiniu masteliu ir visų jo raštų atskaitos tašku. „Žaliaduonių gegužė“, parašyta vėlyvuoju kūrybos periodu, yra poeto estetinių principų kristalizacija.

Miškinio duktė Jolanta Gajorkienė poeto 100 metų sukakties minėjime Maironio muziejuje pasakė gražią frazę: „Žaliaduonių gegužė“ yra tėvo credo“.

1939 metais poetas išspausdino fragmentą apie vaikystės kerdžių; vėliau, Sibiro lageriuose, gimtojo kaimo istorijas pasakojo kaliniams, skaidrindamas visiems giliai širdyje saugomą tėviškės paveikslą. Šiuos pasakojimus surašė vasaromis tėviškės seklyčioje. 1977 metais „Vagos“ išleista knyga tapo literatūros įvykiu dėl sovietinėje literatūroje neįtikėtino autentiškumo – rašytojas nepaprastai tiksliai (nuo siužetų, pasakojimo būdo iki žodyno) perteikė XX amžiaus pirmosios pusės Aukštaitijos kaimo papročius, savitus jo žmonių charakterius, talentus ir likimus.

Šiandien į literatūros lauką smarkiai įsiveržus dokumentikai (dienoraščiams, laiškams, įvairaus pobūdžio atsiminimams), ši nedidukė knygelė tampa vėl aktuali – ją ypač miela skaityti, nes Miškinis turi nepaprastą pasakoriaus talentą, žaižaruojančio humoro jausmą, yra pastabus psichologas ir įžvalgus imitatorius, mėgsta anekdoto žanrą, šnekamąjį stilių.

Atsiminimų knygoje užrašyta daug gražaus kaimynų sugyvenimo istorijų, tėvų ir vaikų santykių subtilybių, kantriai vargtų vargų ir likimų. Žmonių gyvenimai – spalvingi, svarbūs, vertingi. Žmogus čia veriasi nevienaplanis, - jis įdomus, keistas, kuriantis savo likimą, tą likimą provokuojantis, jam pasiduodantis, kantrus ir maištingas, bet, kaip mėgdavo sakyti pats poetas, visada po ruda sermėga slepiantis daug širdies turtų – to piliakalniuose ir kaimo kapeliuose užkasto aukso. Negali atsistebėti, kiek mažoje knygelėje ir fragmentiškuose pasakojimuose dvasios šilumos surankiota.

Ypač poetą žavėjo sodžiaus žmogaus optimizmas. Poetas pristato įdomiausius savo krašto pasakorius, „melagius“, su pasimėgavimu perpasakoja jų istorijas, pažeria nesuliteratūrinto autentiško sodietiško sąmojo.

Retas Lietuvos kaimas turi šitaip vaizdingai užrašytą savo istoriją: su konkrečiais spalvingais personažais, nuotykingomis jų istorijomis, kalbėsena, eisena. Pasakojama taip, kad atsimenamas žmogus iškyla kaip gyvas. Rodos, matai, kaip dėdė Rapolas, išeidamas į japonų karą, atsisveikina su visu kaimu, kaip tėvas guodžia dukrą, kaip taikosi susipykę broliai, kaip kaimas rūpinasi savo keistuoliais, atsiskyrėliais, „varguliais“. Rašytojas sugebėjo pagauti to krašto dvasią, mentalitetą.

Antano Miškinio „Žaliaduonių gegužė“ įamžino poeto gimtąjį kaimą, jo geografiją, istoriją, senovės ir dabarties nutikimus. Knygoje perteiktas istorijas juknėniškiai džiaugsmingai perpasakoja, papildo – liudija tolesnį herojų likimą, tarytum pratęsdami kaimo istoriją. Šitaip dėliojasi lyg koks XIX-XX amžiaus Juknėnų kaimo epas su savais herojais ir jų gyvenimais.