Žalčių tiltas

...norint grįžti Namuosna, reikia juos atsiminti. Gi norint atsiminti, būtina pradėt jausti jų stygių, netektį, nostalgiją.

Donaldas Kajokas


Nuostabi poetinė ilgesio formulė, pasiskolinta iš Pauliaus Širvio, o atsiminimų diagnozė - iš D. Kajoko, kaip reta tinka Birutės Jonuškaitės prozos emocinei gaidai apibūdinti. Kulminacinį skambesį ta gaida yra pasiekusi apysakoje „Žalčių tiltas“, kurioje tarsi į kumštį suspausta pati šios rašytojos kūrybos dvasia. B. Jonuškaitės pasaulėjautoje išlikusi mistiška gimtosios Punsko žemės trauka. Tenykštės lietuvių bendruomenės, matyt, būta gana uždaros. Iš rašytojos kūrybos ji iškyla lyg kokia užsikonservavusi prieškario Lietuvos salelė - be kolūkių, be ateistinės propagandos ir uždraustos bažnyčios, be rusifikacijos simptomų, įkyraus komunistų partijos „vadovavimo“ bei Maskvos baimės. Visa tai suponuoja nemūsišką gyvenimo kokybę, kuri jau vien dėl to yra įdomi. Naujojoje knygoje - apysakoje ir novelėse, kuriose šį kartą labai ryškus memuariškumas, - ypač stipriai išreikšta skaudi praeito laiko nostalgija. Ilgesys užima didžiausią pasakotojos-autorės dvasinės erdvės dalį. Praradimai totalūs: ne tik artimųjų netektis, motinos mirtis ir griūvanti vieniša gimtoji sodyba - kalbama apie viso ano pasaulio apleistumą, sunykimą, mirtį. Turbūt tik su rašytojos kiltimi sietinas toks prisirišimas prie archajiškų etninės ir etinės kultūros atodangų, kurios čia, Lietuvoje, jos kartos, o ypač dar jaunesnių kūrėjų jau nebedomina. Jie susitelkę savajam laike, gyvena niveliuojančių civilizacijos žaidimų perpildyta dabartimi, stengdamiesi užčiuopti jos nepastovias, yrančias formas (tai padaryti, pasirodo, yra labai sunku), o absoliutindami individo laisvę ir savąjį ego, išpažindami vertybių reliatyvumą, yra gerokai supanašėję.

Kalbėjimas apie savo santykį su tuo, kas prarasta, gali būti labai įvairus - nuo sentimentalaus ir banalaus veblenimo iki žaismės, ironijos ar net ciniško tyčiojimosi iš relikvijų. Anot Jūratės Sprindytės, įvardijusios postmoderniosios prozos esminę nuostatą, „būtina atsisakyti lietuviams įprastos skausmingos refleksijos ir žvelgti realybei į akis“. Matyt, kas pajuto būtinybę, tas jau atsisakė arba atsisakys ne tik refleksijos, bet ir tėvynės. Ir kritikė mato tokio vienpusiško pasirinkimo riziką: „Bet mažos tautos literatūrai visada gresia imitacijos ir savasties praradimo pavojus“. Taigi belieka pripažinti, kad, net stipriausiems Vakarų vėjams pučiant, mūsų žemėje turėtų išlikti bent vienas kitas neišrautas, nepažeistom šaknim medis. Jei pripažįstame, kad žmogus turi sielą, tai kūrėjas niekad neturėtų prarasti galimybės rimtai, nesimaivydamas kalbėti apie tai, kaip ją skauda.

Birutės Jonuškaitės prozos jėga kyla iš rašymo natūralumo. Autorė, jauna šiuolaikiška miesto moteris, savo apysaką rašanti ne žąsies plunksna, o kompiuteriu, įtikina, kad kuria taip, kaip jaučia, kaip kvėpuoja, nesistengdama atrodyti kaip nors kitaip, negu yra, - modernesnė ar postmodernesnė. Ir ta jos „skausminga refleksija“, gražus ir tikras gebėjimas būti atminties erdvėje, prikelti ją, poetine kalba byloti apie pačių brangiausių dalykų ir žmonių netektį yra patraukli jos talento savybė. Sunku būtų paneigti, kad ši savybė tikrai lietuviška (užtenka prisiminti B.Radzevičių), bet ar dėl to ji gėdinga? Ar čia tik kaimietiškų stereotipų valdos, kompromituojančios mus Europos akyse? Ir dar vienas klausimas - ar ne per greitai mes kompleksuojame dėl savo lietuviškumo?

Apysaka lakoniška, fragmentiška, bet vidujai vientisa, sukoncentruota į vieną simbolinį centrą - Žalčių tiltą, giliau žvelgiant - į žalčio vaizdinį. Kūrinys skirtas tėvų kartai pagerbti (dedikuotas tėvams), ir nuskamba jis kaip atsisveikinimas, kaip palydų giesmė, kaip priesaika prie kapo: „SUTINKU. EISIU ŽALČIŲ TILTU“.

Pabaigos žodžiuose slypi apysakos prasminis branduolys, todėl reikia grįžti į pradžią ir žvilgtelti, kaip tekste skleidžiasi, šakojasi prasmių linijos, subėgdamos pagaliau į vieną centrą. Apysakos subjektė Angelė - rašytojos antrininkė, jos išgyvenimų ir pozicijos reiškėja. Kūrinyje brėžiama šios veikėjos likimo linija atlieka ir konstruktyvią funkciją - sujungia, įrėmina pasakojimą. Tas pasakojimas maža turi bendra su buitiniu ar psichologiniu realizmu. Tai greičiau archetipinių simbolinių ženklų kalba, išskleistas vidinio pasaulio spalvų spektras. Ir tos spalvos imamos pačios ryškiausios, ribinės. Apysakos pradžią - savotišką metatekstą - galima perskaityti kaip būsimo pasakojimo kodą:

Viskas prasidėjo nuo ekrano apačios kylančių milžiniškų ryškių raidžių: START. Dar du ar trys žodžiai, retkarčiais sumirgantys tarp nuolatos besikeičiančių vaivorykštinių spalvų gamos, buvo nesugaunami - pralėkdavo, subyrėdavo ir, kad ir kaip juos Angelė stengdavosi perskaityti, neįstengdavo. Tai turbūt patys paprasčiausi žodelyčiai - aiškino jai protas, bet pasąmonėje tūnantis noras - įskaityti - buvo stipresnis ir vertė vėl ir vėl spoksoti į ekraną. Spalvoti ornamentai, ryškiaspalvė grafika, akinamai blizgančios plokštumos ritosi bangomis, didėjo, mažėjo, plėtėsi, kartojosi, o gal ir ne, kartais išryškindamos vienintelį šiame dėsningame chaoso žaisme esantį gyvūnėlį. Tai buvo prie žemės prigludęs triušis, žiurkė ar žaltys?

Čia autorė tarsi bando pasekti pradinius kūrybos impulsus, fiksuoja savo ir būsimos herojės pasąmonėje glūdinčią informaciją, iš kurios turėtų išsirutulioti svarbiausi poetiniai kūrinio vaizdiniai, simboliai, idėjos.

Ir štai įeiname į tą lyg iš nuojautų gimstantį ryškių spalvų pasaulį. Pradžioje tik dvi spalvos - balta mirties (Sibiro sniegynai, „akinamai blizgančios plokštumos“) ir raudona (kraujas) gyvybės. Mirus motinai pasimetusią sniegynuose mažą mergaitę randa paleistas lagerininkas Nebylys, maitina ją savo krauju ir savo krepšyje parneša į gimtinę. Angelė auga įdukrinta. Autorė sustoja prie poros trumpų jos vaikystės epizodų, kurie nėra tik šiaip įdomūs atsitikimai. Jie reikšmingi neįtikėtinai šiurpių pirmapradžių vaiko patirčių (šalčio, bado, mirties baimės) sublimacijai. Pirmasis epizodas - „neapsakomo skonio“ penkiametės skrydžiai ant trąšų maišo nuo stataus sniego skardžio į ežerą („maišas iš lėto sustoja virš juodos stiklinės gelmės“). Antrasis - kraujo spalvos: tėvas kirviu sužeidžia Angelei ranką. Mergaitės, maitintos motinos ir Nebylio krauju, pasąmonėje slypi priešingos prasmės informacija, kuri dabar transformuojasi į baimę, iš tėvo sklindančią grėsmę.

Vaikystėje užmegztas kontaktas ir su Žalčių tiltu. Tai lyg ir paprastas geležinkelio tiltas, jungiąs du stačius skardžius, dvi kalvas, skiriančias du ežerus. Tačiau žalčių buvimas liudija krašto archajiškumą:

Žalčiai čia šliaužiojo kaip katės, ir žmonės nė nekreipdavo dėmesio, kas išlaka į dubenėlį įpiltą pieną. Jie plaukiojo išdidžiai po abu ežerus, grožėdamiesi vandens lelijomis, o gal norėdami priminti, kad viskas, kas dedasi gelmėse, priklauso nuo jų valios. Net ir besimaudančių žmonių gyvybės. Žiemą jie sulisdavo į namų kertėse pastatytus žemių kubilus ir saugodavo šeimininkų gerovę.

Žalčių tiltas tampa gamtos ir civilizacijos krantų, namų ir pasaulio jungtimi. Žalčiai dingo, jų vietą užėmė traukinys, savo besirangančiu metaliniu kūnu panašus į žaltį. Tiltas, kuriuo tris kartus per dieną važiuoja traukinys, - tai galimybė pasiekti kitą krantą, tai kelias iš namų į pasaulį. Tačiau išėjimas Žalčių tiltu nėra paprastas. Žaltys - ištikimybės namams, jų šventumo ženklas. Ar nekeršys jis tiems, kurie išduoda savo namus, savo prigimtį? Pasiliekantys prie žemės paprastai net nepakelia akių į aukštąjį tiltą. Ir žalčiai juo nešliaužioja. Jis rūpi tik jauniesiems. O pereiti tiltą jo turėklais reikia drąsos, nes tai grumtynės su pačiu likimu. Vienas Kostas priima likimo iššūkį. Tėviškės medžiai jam užstoja pasaulį, jis nori būti aukščiau jų, matyti toliau, jam reikia dangaus erdvės, jam reikia paukščio skrydžio. „Gal jis buvo kosminio ūko paklydėlis vaikas“ Kostas žūva - skriejantį motociklu jį kliudo traukinys, ir jis tirpte ištirpsta erdvėje. Toliau autorės-Angelės akiratyje lieka tik senieji. Į juos rašytoja gręžiasi su švelnia ir skaudžia šypsena, pasitikėjimu ir meile, matydama juose vieną fundamentalų bendrumą - gebėjimą rūpintis kitu, kitais. Jie skirtingi ir kiekvienas savaip įdomus, turįs ryškią savo spalvą. It sudžiūvusi kačpėdėlė baltarūbė Gertrūda - gerumo ir meilės kalnas, tai pas ją gyvena paskutinis žaltys Žibulis, neklystamai vertinantis šeimininkės akiratyje pasirodančius globotinius. Pajutęs, kad Nebylys baigia savo gyvenimą, jis išeina drauge su juo. Kiekvieno pasirengimas išeiti ir pats išėjimas vėlgi nepakartojami kaip ir jų gyvenimai. Štai dar gyvo Jeronimo siela lyg ir pradeda savarankišką buvimą:

Tik dėl žmonių akių Jeronimo siela velkasi marškinius, užsideda baltą skrybėlę ir plevena po ja: dar neišėjusi, bet ir nesanti - it paukštės sparnų tylus plazdėjimas sodo pakrašty, it staigiai atsiradusi balta šalčio lelija ant stiklo. Buvo, bet jau nėra. Dar yra, bet jau labai greitai pranyks.

Gertrūda iškeliaudama palieka Angelei priesaką: „Tau teks nešiotis mudu abudu širdyje. Tai nebus lengva, bet kur kas lengviau, nei pereiti pusę žemyno su mirštančiu vaiku ant nugaros“. Laikas keičia naštos svorį, bet kelionė tęsiasi, žmoniškumas turi išlikti. Apysakos jaunoji herojė priima senųjų iššūkį: „SUTINKU. EISIU ŽALČIŲ TILTU“.

Novelės - nuoseklus apysakoje plėtotų motyvų tęsinys. Kuriama ištisa senų žmonių paveikslų galerija. Autorei jie įdomūs savo keistenybėmis, apleistumu, išmintimi ir kvailumu, tačiau svarbiau, matyt, kitkas: jie taip pat žmonės, kuriems reikia meilės. O jos dažniausiai pritrūkstama, nes senieji bejėgiai ir nebenaudingi. Šių senų ir neoriginalių tiesų rašytoja nedeklaruoja, jos paslėptos. Prieš mus skleidžiasi skirtingų psichologinių tipų, konfliktiškų situacijų ir veiksmo aplinkybių įvairovė, perteikta labai gyvai, vaizdžiai, žaismingai.

Randame novelėse ir kitą rašytojos kūrybai būdingą motyvą - šiuolaikinės moters sielos namus, jų kitoniškumą, pažeidžiamumą. Tie kūrinėliai - savotiškos išpažintys, kurių sėkmė priklauso nuo atverties vidinio intensyvumo, įtampos ir tikrumo. Minties gyvybe ir emocine įtaiga pulsuoja rinkinį užbaigianti novelė „Atėmei“. Tai skaudi polemika su Aukščiausiuoju, gal net maištas, išgyvenant netikėtą Motinos mirtį. Pasirinkta forma leidžia kalbančiajai sukurti Motinos paveikslą, laisvai išreikšti savo santykį, meilės jausmus, netekties skausmą, praradimo dydį. Su širdies virpuliu skaitai į augančios įtampos grandinę veriamus kalbančiosios argumentus ir priekaištus, užlūžtančius nepaklusnumo gestu: „Nesibelsiu. Pati atsidarysiu vartus. Nebijau Tavo rūstybės. Blogiau vis tiek nebus“.

Bet štai viską išsprendžianti atomazga - netikėtas Jo atsakymas:

Žinojau, kad labai ją myli. Todėl pasikviečiau staiga, kad galėtų kuo greičiau vėl grįžti į žemę per tą, kurios taip laukė - per savo anūkę. Bet tu Jos neatpažinai. Jūs, žmonės, regite ne tai, ką regi mano jums duotos akys, o tai, ką norite regėt. Retai kuriam padeda net ir mano išrašyti receptai akiniams - jūs paprasčiausiai nesiteikiate jų perskaityti.

Aš jums viską tik duodu. Atimate patys iš savęs.

Po „Žalčių tilto“ Birutės Jonuškaitės skaitytojui jau gali iškilti klausimas, - o kas toliau? Ar autorei neatrodo, kad atsiranda kartojimosi, savotiško kūrybos tiražavimo pavojus? Tačiau ji gali paklausti, ar nekartojo savęs kiekviename naujame romane R. Gavelis, ar J. Ivanauskaitės, H. Kunčiaus, J. Kunčino kūriniai nėra tų pačių motyvų variacijos? Ir ji būtų teisi. Bet pamąstyti vis dėlto verta.