Žaidimas be taisyklių

Leisdama debiutuojančių autorių kūrybą, leidykla kartu nepamiršta atiduoti duoklės seniai pripažintiems meistrams. V.Miliūno prozos rinktinė labiausiai patiks išsiilgusiems tradicinės prozos: šioje knygoje visi apsakymai turi tvirtą fabulą, veiksmas – užuomazgą, kulminaciją ir atomazgą. Ją galima drąsiai dėti į lentyną šalia V.Dautarto „Lakštingalų nakties“: abu rašytojai domisi pajūrio žvejų kasdienybe ir svarbesniais gyvenimo įvykiais, aprašo jų sunkų darbą ir dideles „mažo žmogaus“ dramas – daugiausia tragedijas, o ne komedijas. Tiesa, V.Miliūną labiau domina žmonės, o ne gamta.

Todėl jis toli gražu ne toks lyriškas romantikas kaip V.Dautartas: jo mažakalbių personažų santūrus išdidumas atstoja kunkuliuojančias emocijas. Pasakojama daugiausia apie šeimyninius santykius, senatvės pojūčius, bendruomeniškumo jausmą, verčiantį veikėjus spręsti nelengvus vidinius konfliktus. Tai istorijos žmonių, kuriems nedaug tereikia iš gyvenimo, bet jų laimė vis tiek sunkiai pasiekiama. Čia svarbiausia – kantriai laukiant neprarasti orumo ir „gyventi savo galva“ (bene dažniausiai apsakymuose vartojama frazė). „Be jokio riksmo, tačiau ir be išlygų“ (p.177) veikėjai atkakliai ieško savo, nors toli gražu ne visada tai baigiasi sėkmingai („Auksas“).

Kartais per tą aplinkinių geranoriškumą įvyksta tragedija („Baimė“, „Meilė ir neapykanta“). Rašytojas nesimėgauja ją aprašydamas ir vos keliais sakiniais sugeba atskleisti įtampą bei jausmų sūkurius. Visi personažai – ryškių charakterių, tad jie dažnai tarpusavy konfliktuoja, kovoja su neteisybe. Žvejų kaimo kasdienybė neidealizuojama: vyrai pernelyg mėgsta išgerti, moterys – pinigus („Žvejyba su muzika“). Neretai tarp veikėjų taip pat pasigirsta paslaptingas niekam nepriklausantis balsas, tariantis svarbų žodį („Susitaikymo šventė“). Dėl to pasakojimo tonas atrodo kiek patetiškas, dažnai vartojami šiandienos literatūroje „nebemadingi“ žodžiai „sąžinė“, „kilnumas“, „drąsa“.

Atrodo, kad Kuršių nerija atskirta nuo likusio pasaulio, gyvena tik pagal savo vidinius dėsnius, o likusiame pasaulyje – „kitame krante“ – slypi neišvengiamas blogis. Žvejams palaikyti tvarką yra kasdienybės žygdarbis. Apie tai pasakojama lėtu, santūriu tonu, išsaugant autentišką seną vartoseną („sako į mane“, „iš kalno pranešti“). Tai labai tradicinė proza, sukelianti lengvą nostalgiją, tačiau pernelyg neerzinanti didaktiškumu. O politika tame uždarame pasaulyje berods išvis neegzistuoja.