XX a. lietuvių modernistinis romanas: raidos ir poetikos linkmės

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto serijoje „Ars critica“ publikuojami literatūros kritikos darbai. Bene naujausia serijos knyga — Nerijaus Brazausko 2007 m. disertacijos tema parašyta monografija.

Įdomi tema, kuri toli gražu neišsemta. Modernistinis lietuvių romanas — nemenkos džiunglės, kuriose kai kas atrodo neblogai pažįstama, o kita tampa atradimu. Modernistinio romano raidą N. Brazauskas nagrinėja chronologiškai: tiriama tarpukario Lietuva, išeivija, sovietinė Lietuva, nepriklausoma Lietuva. Kalbama apie mažai iki šiol tyrinėtus, kaip pripažįsta N. Brazauskas (p. 14), Stasio Leskaičio („Spūda“, 1937), Vytauto Janavičiaus („Vaikystė“, 1952), Petro Tarulio („Vilniaus rūbas“, 1965) ir Valdo Papievio („Ruduo provincijoje“, 1989) kūrinius.

Tarp pavardžių, skambančių monografijoje, – Ignas Šeinius, Kazys Boruta (įdomus jo romanas „Namas Nr. 13“, 1928), Antanas Vaičiulaitis, Kazys Jankauskas („Jaunystė prie traukinio“, 1936), Vincas Ramonas, Algirdas Landsbergis, Antanas Škėma („Balta drobulė“, 1958), Vytautas Sirijos Gira, Mykolas Sluckis („Adomo obuolys“, 1966), Alfonsas Bieliauskas, Jonas Mikelinskas, Jurgis Jankus („Anapus rytojaus“, 1978), Bronius Radzevičius, Icchokas Meras („Striptizas“, 1976), Saulius Tomas Kondrotas, Romualdas Lankauskas, Ričardas Gavelis („Vilniaus pokeris“, 1989), Jurga Ivanauskaitė („Ragana ir lietus“, 1993), Marius Ivaškevičius („Istorija nuo debesies“, 1998).

N. Brazauskas pabrėžia, kad po R. Gavelio „Vilniaus pokerio“ prasidėjo „naujas lietuvių literatūros etapas“ (p. 14). Romanų analizei monografijoje skiriama ne itin daug vietos – 140 puslapių (vos pusė knygos). Gal todėl tenka pakalbėti ir apie knygos trūkumus. Monografija dvelkia paviršutiniškumu. Pernelyg ilga teorinė dalis, pasakojami žinomi dalykai – pvz., modernistinio romano atsiradimo epopėja Vakaruose. Kai kuriems romanams skiriamos vos kelios ar keliolika eilučių, o kiti neminimi. Nežinia kodėl N. Brazauskas „pamiršo“, kad romanus rašė išeivijos rašytojai Vytautas Alantas, Kazimieras Barėnas (apie šiuos du rašytojus yra išleistos monografijos, kurios knygoje neminimos, kai ir rašytojų pavardės — asmenvardžių sąrašas skurdokas), Marius Katiliškis ir kiti. Skurdokas ir K. Jankausko, J. Jankaus (apie jį išleista monografija, kuri neminima) romanų tyrinėjimas. Susidaro įspūdis, kad knyga nuo 2007 m. apsigintos disertacijos nebuvo tobulinama. Priminsiu N. Brazauskui: trys jo nepastebėtos ir jo tyrinėjimams svarbios monografijos (visų jų autorius — Leonas Peleckis-Kaktavičius) išleistos 2005–2009 m., taigi laiko buvo. Kaip sako rusai, nedodielka.