Vytautas Mačernis ir jo karta

Ne juokai - imti ir parašyti tokią monografiją apie kartą. Dar rimčiau - tai bene pirmoji analitinio - interpretacinio pobūdžio monografija apie Mačernį ir jau išmirusią „žemininkų“ kartą. Kodėl - išmirusi? Sekdami V. Balsevičiūtės pėdomis, pripažįstam, kad „Žemės“ antologijai pasirodžius ir „suformulavus“ „žemininkų“ kartos pavadinimą, poetas V. Mačernis jau buvo miręs. J. Kėkštas, rodos, išvis nepritampa prie šios kartos, ir į rinkinį pateko nepagrįstai. Vaičiulaičio nuomone, „...J. Kėkštas yra daugiau atsitiktinis, su savo rinkiniu jau prieš karą išėjęs ir netgi amžiumi tarpinis...“ V. Balsevičiūtė savo darbe pritaria šiai minčiai ir J. Kėkšto poeziją ignoruoja. Kiti du - Nagys ir Nyka-Niliūnas jau šeštajame dešimtmetyje nusišalino nuo žemininkų ir prisidėjo prie nužemintųjų kartos. Na, ir, visuotiniam džiaugsmui ar nusivylimui - ištikimiausias šiai tradicijai liko K. Bradūnas, tačiau, kaip vienas lauke ne karys, taip ir vienas - ne karta. Vadinasi, apie žemininkų kartos gyvybingumą galime kalbėti tik apibrėžtai ribotą laiką - nuo „Pirmųjų žingsnių“ ligi antologijos „Žemė“, na, ir gal dar kiek. Vadinasi, kokį gerą dešimtmetį. Nuo 1939-1940 m. ligi maždaug 1957 m., kai Nyka-Niliūnas parašo „Balandžio vigiliją“ - kitokio kalbėjimo ir poetinės savijautos rinkinį. Rodos, apsibrėžėme žemininkų kartos kūrybinę traktuotę ne iš savo padrikų nuojautų, bet pasiremdami V. Balsevičiūtės interpretacija, juolab, vėlesnės kūrybos, nei 1957 metų, autorė neliečia. Tiriamojo objekto kontūrai apibrėžti - galime žengti tolyn.

Knygos struktūrinis išplanavimas yra profesionalus ir išmintingai pagrįstas - nuo bendro pobūdžio istorinių, kultūrinių niuansų einama prie kartos formavimosi dėsningumų ir įtakų pirmajame skyriuje - nuo „Pirmų žingsnių“ iki „Žemės“. Antroji dalis yra analitinio - interpretacinio pobūdžio - chronologinis V. Mačernio - kaip žemininkų kartos atstovo, - kūrybos gana išsamus aptarimas pasirinktais, matyt, autorei pasirodžiusiais esminiais aspektais ir V. Mačernio bei jo kartos bendražygių kūrybos gretinimas, lyginimas, analizavimas ir išskyrimas trečiojoje dalyje - „V. Mačernis ir jo karta“.

1960 m. A. Nyka-Niliūnas, lyg atiduodamas prisiminimų duoklę gerai pažinotam Mačerniui, rašė: „Nebedalyvaudamas kūrybinėje kasdienybėje iš tiesų ją (poeziją - K.G.) išbraukė iš laikiškai aktualių apraiškų sąrašo. Tuo tarpu antlaikiniam, t.y. galutiniam, jos svoriui nustatyti šiandien dar trūksta laiko perspektyvos, kurios atsiradimui būtiniausia sąlyga - vertinamojo objekto nutraukimas ryšių su kasdienybe, o tam reikia mažų mažiausiai bent vienos kartos laikotarpio. Tad šiandien, kaip matote, Mačernio poezija stovi pačioje nepalankiausioje perspektyvoje vertinimo požiūriu, kaip nepasveriama nei laikiškai, nei antilaikiškai“. Dabar V. Balsevičiūtė knygoje laiko naštos nusikrato ir ta prasme, kad kalba apie šią poeziją be cenzūros įsikišimo ir apie asmenybę, įtakas, tuometinę Vakarų Europos situaciją. Autorė, remdamasi J. Griniaus įvadu į „Žemės“ antologiją, bando iškristalizuoti esminius šios - trečiosios poetų kartos bruožus, juos siedama su ankstesnių kartų, ypač „aistiškosios“ - neoromantikų kartos nuostatomis - kaip priešpriešą jai, bei egzistencialistinės filosofijos nuojautomis. Pastaruoju atveju, kaip rašo autorė, lietuviškasis egzistencializmas buvo pasiryžęs spręsti esmines problemas - žmogaus buvimo pasaulyje prasmės klausimus, aiškintis ontologinį žmogaus statusą būtyje, kalbėti apie buvimo pasaulyje būdus ir galimybes. Žinoma, čia svarbu paminėti ir Vakarų egzistencialistinės filosofijos gimimo priežastis, kurias ypač įtakojo filosofų ir intelektualų suvokimas, kad Vakarų Europa išgyvena krizę ir sumaištį, galiausiai Nietzsche su savo antžmogio vaizdiniu, kaip vienintele išlikimo galimybe, ar Schopenhauerio vienatvės poetizavimas kančios persmelktame pasaulyje. „Žemininkų poezijos problematikai suprasti filosofinis kontekstas yra būtinas. Joje itin stiprus minties primatas, tematikos ir idėjų lygmenyje poezija ir filosofija yra lyg susisiekiantys indai. Labiausiai žemininkus yra paveikusi egzistencialistinė, ontologizuota filosofija (Kierkegaardas, Schopenhaueris, Nietzsche), taip pat - Berdiajevo, Spenglerio, Heideggerio, Jasperso ir kt. filosofinė mintis, perprasta iš Maceinos ir Griniaus paskaitų ir savarankiškų studijų“ - rašo V. Balsevičiūtė.

Dėsningumai, kurie atsiveria beskaitant šia knygą, išties yra rimtas pagrindas tiek kartos sulipdymui ir jų kūrybos analizavimui, tiek ir antologijos atsiradimui šeštajame dešimtmetyje: gimę Nepriklausomoje Lietuvoje, beveik visi iš provincijos, anksti pajutę ryšį su žeme ir gimtine, visi pradeda kurti dar gimnazijose, 1936-1939 metais pradeda studijuoti Kauno, o nuo 1939 metų - ir Vilniaus universitetuose, visų jų debiutai taip pat maždaug tuo pačiu metu - apie 1935 metus. Lygiai taip pat svarbus tampa ir išsivadavimas iš neoromantikų poetinio kalbėjimo bei savo - autentiško kalbėjimo paieškos: „Apie 1939 metus Mačerniui, kaip ir kitiems jo bendralaikiams poetams, buvo visiškai aišku, kad Nepriklausomybės periodo kartos štampai nebetinka nei savęs, nei savojo laiko išsakymui. Laikas buvo iškėlęs ne tik naujas perspektyvas, naujas formas, idėjas ir naują žmogaus ir žmogiškosios egzistencijos sampratą, bet taip pat ir naujus atsakomybės reikalavimus“ (A. Nyka-Niliūnas). Taigi pirmojoje dalyje autorei buvo svarbu atskleisti trečiosios kartos bendra-pradiškumą ir bendra-idėjiškumą. Pirmiausia Vakarų Europos mastu persikeliant po Lietuvos padange filosofines nuostatas, ir palengva linkstant jau prie autentiško poetų kalbėjimo. Tam pasitarnauja ir straipsniai (V. Mačernis, A. Nyka-Niliūnas, K. Bradūnas), ir laiškai (Mačernis), ir dienoraščio ištraukos (Niliūnas), ir atsiminimai (Nagys, Niliūnas). Beje, čia nepasitenkinama vien žemininkų ketvertu - jų kūryba ir kalbėjimas siejamas su tradiciškai „kitos“, ar „šalia kartos“ balsų - Šlaito, J. Meko, A. Griciaus, M. Bavarsko kūryba. Čia susiduriama su keistu paradoksu - bandymais gretinti "žemininkus" su, rodos, jų pačių kartos atstovais ir jų kūryba, bei, tuo pat metu - kategoriškas pasilikimas ties „ketvertu“, nusistovėjusiu su „Žemės“ antologija (kaip jau minėta, J. Kėkštas neaptariamas visiškai). Tai ypač matyti aptariant žemės, kaip objekto, reikšmę jų kūryboje. Žinoma, autorė pasilieka prie įprasto „žemininkų“ kartos skyrimo, tačiau, atsiradus poreikiui, gali pasinaudoti ir kitų kūryba, siekdama pagrįsti savo vienkryptišką kalbėjimą. Kyla nemalonus įtarimas: „pritempinėja“. Arba moksleiviško įžvalgumo abejonė - „žemės temos aktualumą rodo ir kūrinių pavadinimai“ - ir, aišku, išvardijami Nepriklausomybės metų poezijos ir prozos kūrinių pavadinimai, susiję su žeme. Žinoma, tai galimybė atskleisti žemės poetikos populiarumą ir svarbą lietuvių kultūroje, tačiau, man rodos, gana paviršutinišku būdu.

Antroji knygos dalis - V. Mačernio kūrybos interpretavimas: „Vizijos“, „Metų“ ciklas, proza, ir neužbaigti ciklai. Neapsiriksiu, išdrįsęs teigti, kad tai vienas didžiausių darbų, skirtų V. Mačernio kūrybai. Įdomus yra „Vizijų“ pasaulio interpretavimas, kur ryškėja mitologinis podirvis - vandens izotopija, senolės paveikslas, sodo prasmė, tačiau, rodos, gerokai persistengta su semiotine analize: skirdama namų ir ne-namų opoziciją, šalia išskiria ir pasaulį, kas, iš principo, būtų namų opozicija, bet V.B. pasauliui suranda dar ir ne-pasaulį, kuris yra vizija. Vadinasi - vizijos pasaulyje yra dar ir tai, kas nėra vizija? Pasiremsiu keliomis J. Griniaus įžvalgomis „Žemės“ įvade: „Ir taip kiekviena vizija. Nebe asmeniškai intymus pasaulis. Nebe savo nuotaikų projekcija į aplinkinę tikrovę. Nebe užsidarymas asmeniniuose sielvartuose bei sopuliuose. Greičiau kaip tik priešingai: išėjimas iš savęs į objektyvinę tikrovę (ta prasme, kuria šis žodis dera ir tam pasauliui, kuris iškyla poeto kūrybinėse vizijose <...> tik giliau įsiskaičius, nejučiomis pasijunti iš kasdieninės tikrovės perkeltas į tą pasaulį, kuris kasdieninę tikrovę išblankina tik į šešėlines apybraižas“. Ir tai, kad „Vizijų“ laikas - nuo vakaro „Įžangoje“ iki nakties „Pabaigoje“, nuo sugrįžimo iki išėjimo yra visas persmelktas vizijos - visiškai. Subjektas yra jos apsėstas, ir, šia prasme, tai yra antilaikiškumas. Autorės pasvarstymai apie subjekto bandymą - pastangą šiame vizijų pasaulyje suvienyti praeitį, dabartį ir ateitį sukelia įtarimą. Pasak autorės, „Vizijose“ trokštama įveikti suskaldytą, blogą laiką, ir įsijungti į dieviškąjį laiką, ryškus didžiulis amžinybės geismas sau ir savajai „žemdirbių tėvynei“, tačiau vizijos - tai ir yra dieviškasis laikas, kur susitinkama mirusi senolė ir šiaurės gentys, tai ištirpimas objektyviame laike, todėl ir jokio troškimo negali būti. Dar daugiau - įžangos neramybė pabaigoje virsta ėjimu link didžiųjų aukštumų, išsitariant: „nuo regėjimo vaizdų apsvaigęs“, vadinasi, tik pabaigoje grįžtama iš vizijų pasaulio, suskambant laikrodžiui. Vizijos nepaklusnios nei logikai, nei laikui, nei, juolab, tikrovei. Šventė protėvių namuose „Vizijose“ atgimsta be jokių subjekto pastangų, o autorė ją priskiria legendai. Būtent čia išryškėja J. Griniaus „objektyvi tiesa“, kur subjektas negali nepasakoti, lygiai taip pat - šis pasakojimas neturi nieko bendra su juo - na tik tiek, kad visa tai atgimsta per jį, jam neįsikišant.

Įdomus yra autorės skiriamas vyro ir moters pasauliai, remiantis gamtos išraiška: „moters pasaulis tapatinamas su pavasariu (eilėraščio ištrauka) arba su vasara (eilėraščio ištrauka). Tai atvira, šviesi erdvė, gėlės, bitės, čiulbantys paukščiai, šlamančios liepos.<...> Asketiškas vyro pasaulis dažniausiai sutampa su rudeniu. Tai liudija ir eilėraščiai, neįėję į ciklus (eilėraščio ištrauka)“. Štai ir viskas. Akcentuojant tokias išvadas, mano supratimu, reikėtų ne tik teiginį pagrįsti vieno ar dviejų eilėraščių citavimu, bet ir atskleisti patį skirtingų pasaulių vaizdavimą. Dažnai eilėraščiuose sutinkamos mergaitės yra valiūkiškai žavios ir vasariškai vaikiškos. Jų pasaulis atsikartoja gamtoje. Gamta atsikartoja jų veiduose. Tai žaismė ir nerūpestingumas. Vyras, dažnai lyrinis subjektas, yra įsikalinęs savo paties kalėjime tarp knygų ir yra kažkoks „faustas“. Nors ir vasara, jo pasaulis uždaras, drėgnas ir rudeniškas. Tiesa, kitoje knygos vietoje autorė skiria šiuos aspektus, tačiau ne kaip gamtos išraišką, o tik kaip priešpriešos vyras vs moteris pagrindimą.

Pasiremdama Spenglerio „Vakarų saulėlydžiu“, autorė „Metų“ cikle išskiria tris kultūras: „tris per tūkstantmečius susiklosčiusius žmogiškosios būties modelius: apoloniškąją (antikinę), maginę (rytų), ir faustiškąją - vakarietiškąją“. Atrodo, kad išskirti jai sekasi kur kas geriau, nei interpretuoti. Autorė labai dažnai pasilieka sau teisę cituoti, kartais cituoti beprotiškai daug, bet neleidžia sau kalbėti. Todėl kyla įspūdis, kad ši knyga - vien eilėraščių mišrainė ir citatų kokteilis - tačiau tai nei pasotina, nei apsvaigina. Tik įsiskausta galva ir akys, šokinėjant nuo vienos citatos prie kitos. Knygoje labai pasigendama ryžtingesnio autorės balso. Dažnai jos interpretacijos yra idomios, o antrinės - parankinės literatūrologinės - kultūrinės literatūros vartojimas tikslingas, tačiau labai jau dažnai atvedantis prie niekur. Toks neįšbaigtumo ir, kas liūdniausia, paviršutiniškumo, įspūdis.

Beje, knygoje pasitaiko ir šiaip abejonę keliančių dalykų. Pavyzdžiui, paskutinėje dalyje išryškindama bradūniškąją axis mundi, piliakalnius, autorė skiria požemių pasaulius, ir interpretuoja šiuo aspektu. Net cituodama I. Narbutą: „lietuvių mitologijoje mirusiųjų buvimas dideliame kalne irgi yra Kosmoso centro požymis...“ - nepastebi, kad tai tas pats Kosmoso centras, t.y. axis mundi išraiška. Piliakalniai yra dieviškojo kalno archetipas, tai, kas jungia tris pasaulio sferas, todėl tai negali būti viena iš pasaulio sferų. Arba tokia tezė: „Pati svarbiausia iš baltiškojo dievų panteono yra Žemė - Žemyna“. Nieko nebesuprantu. M. Gimbutienė rašo: „Perkūnas yra viena iš ryškiausių baltų mitologijos būtybių“, o V. Toporovas skiria dievų trejybę - Aukščiausias dievas, Perkūnas ir Kalvis. Žemynos čia nėra. Tiesa, M. Gimbutienė Žemyną išskiria kaip chtoninę deivę - Motiną žemę, teisingumo ir žemės derlingumo deivę, bet tikrai ne kaip „pačią svarbiausią“. Netikslumų yra ir daugiau - didesnio žavesio knygai tai nesuteikia.