Volungė

Dar vienas „prarasto laiko“ dvelksmas. Tik gerokai senesnis. Kone trijų dešimtmečių senumo... Amžininkams gerai pažįstama situacija: Brežnevinis sovietmetis, literatūros „šviežinimas“ provincijos daigiukais, jaunųjų rašytojų „sekcijų“ steigimas regionuose. Šiuokart – Šiauliuose. Jaunimo, suprantama, ne fontanai: Vytautas Kirkutis, Regina Biržinytė, Petras Balčiūnas, Auksė Vasaitytė... O kiti? Adolfas Strakšys, Janina Jovaišaitė, Vladas Kalvaitis? Šešiolikmečiai, šešiolikmečiai – trisdešimtųjų gimimo? Vladas, beje, ar tik ne 1929-taisiais gimęs? Į susirinkimus, kurie prilygo komjaunuoliškiems, atvažiuodavo, regis, iš Tytuvėnų. Apie Irkutską, savaime suprantama, nepasakojo. Nesigyrė ir verdiktu, išsakytu būstinėje, su kuria, iš tremties grįžęs, kategoriškai atsisakė bendradarbiauti. O verdiktas buvo paprastutis: apie kūrybinį kelią, įprasmintą knygomis, gali, vyruti, nė nesvajot. Laimė, sapnų ir svajonių būstinė reguliuoti nepajėgė. Retsykiais V. Kalvaičiui pavykdavo ir į spaudą prasmukti. Į kokią nors „Šluotą“. Vis dar pasitaikančios negerovės kur nors kolchozo sandėly ar santechniko kasdienybėje įpareigodavo mus visus apie socializmo trūkumus kalbėti „aštriai ir nesitaikstant“.

Paskui išvažiavau iš Šiaulių. Jau „po Brežnevo“. Skubriai pasimirus dar bent dviem gensekams. Ryšiai su „sekcijos“ bendrabroliais nutrūko, o informacija apie kūrybines jų sėkmes ir nesėkmes tapo labai punktyriška. Tad V. Kalvaičio „Volungė“ – malonus susitikimas po daugelio metų. Tik iš nuogirdų žinau, kad Nepriklausomybės sulaukęs Vladas bandė, kaip sakoma, atsigriebti – kažką leido mažose nežinomose leidyklėlėse. Tačiau didesniu aidu knygos nesuskambėjo. Sakyčiau, gaila. Nes „Volungė“ – puikus įrodymas, kokį nekvailą žmogų šitiek metų laikėme užribyje. Jei ne dėl ko nors vertesnio, tai bent jau dėl kalbos, dėl pasakojimo tėkmės, dėl sakinio – grynuoliško, sodraus, ne prasimanyto ar sumodeliuoto, o tartum savaiminio – nelyginant kvėpavimas.

Rinkinyje – vos devyni apsakymai. Tas ir gerai, nes jokio balasto. Noro šokiruoti – irgi. Tik aistringas geismas papasakoti. (Išsipasakoti?) Įvairialypių stresų laikais, sakyčiau, gera dozė išminties. Sykiu – ramybės, kuri ne kam kitam, o tik išminčiai ir tėra pavaldi. V. Kalvaitis net ir gana grėsmingą situaciją (pvz., apsakymas „Grybai“, p. 7-13) linkęs aprašyti visai nedramatiškai, tačiau pasakojimo įtaiga didžiulė. Ne menkiau paveiki ir visai miniatiūrinė noveliukė „Uždek žvakę“, kurioje lygu nieko nevyksta – tiktai vaikas budi prie merdinčios močiutės ir dedasi į galvą paskutinįjį priesaką: „Tu ištrauk kupariuką... iš po lovos... ten yra viskas, ko reikia... Bet pirmiausia uždek žvakę... Ar girdi, Tomuk?! Uždegsi žvakę... kad šviesiau būtų... Ir rožančių man įsprausi tarp pirštų...“ (p. 23). Trys „šventojo melo“ žodeliukai – kad šviesiau būtų! – rodos, menkas niekas, o įtampą kelia: vaikas bėga „ten, kur gruzdėdami šniokščia namai, žyra kibirkštys, sproginėja kokliai, rangosi dūmai“ (p. 27), nes namuose nėra nė vieno degtuko grabnyčiai uždegti.

Satyrą, leidusią bent truputuką „reikštis“ sovietmečiu, V. Kalvaitis itin gražiai pasitelkia apsakyme „Budynės“. Ši istorija pasakoja apie Kristoforą, tikrą socialistinės sistemos auką, laidojantį „Dievą“, iš kurio duotingo (V. Kalvaičio žodis – V. Š. A.) delno per dvidešimt penkerius paklusnumo metus, kol mieste dar nelakstė su trispalvėm seni ir jauni, „paakinti visokiausių vytukų, algirdukų, rolandukų ir zigmukų“ (p. 55), Kristoforas gavo ir „Volgą“, ir kakavinę kubietę (kažkada!) Havanos parke, ir netgi rumunišką sekciją – tikrą pasiturinčio sovietiko simbolį. Kristoforo išgyvenimai tokie vientisi ir taip puikiai psichologizuoti, kad sunku net ką pacituoti – necituosi juk dešimties puslapių... Na, nebent pritiktų sakinys, nusakantis herojaus būseną, sužinojus, kad dievuliukas „apžiojo pistoletą – nuspaudė gaiduką... ir baigta“ (p. 52): „Nors daktarai protinių negalavimų prie infekcinių ligų nepriskiria, bet Kristoforas to tvirtinti negalėtų“ (p. 53).

Ilgai tylėtoji V. Kalvaičio tremtis į skaitytoją taip pat prabyla laidotuvėmis (apsakymas „Natis“), tačiau šįkart dėl mirusiojo išgyvena... šunelis, netekęs šeimininko, arklininko Stepono, ir tapęs persona non grata lagerio pasaulyje. Netradicinis naratorius, tad netradiciškas ir gulaginės temos sprendimas – nieko mes, skaitytojai, tartum negirdime nematome: „nei šaižaus garvežių pypčiojimo, nei pro šalį šlepenančių kalinių kolonų, nei kimaus vilkšunių amsėjimo“ (p. 61), o vis dėlto girdime ir matome viską, lyg patys vos vakar prie tos Juodosios upės, už kurios Načio gimtasis nencų kaimelis, buvę.

Tokia ir turi būti žanro reikalavimų griežtai paisanti proza. Saikinga. Bet labai tikra ir taikli.