Knygos
Romanai (1918)
Poezija (613)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (909)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 24 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Visos mūsų dienos

Visos mūsų dienos Isabelės Aljendės memuarai prasideda autorės nemigo naktimi ypatingai audringą naktį Kalifornijoje. Jos nerimo priežastis yra ne nuožmus vėjas ar lietus, o prietaringa baimė. Juk tai sausio 8-osios, dienos, kai ji pradeda rašyti naują knygą, išvakarės. Ji mano, jog pradėjus rašyti bet kurią kitą dieną, darbas būtų nesėkmingas.

Visa tai taip būdingai Aljendei, kuri, pasak jos pačios, gyvena pasaulyje, kupiname melodramų, nuojautų, pranašiškų ženklų ir dvasinių susidūrimų. Jos šeimos istorija yra tokia neįtikėtina, jog, kuriant personažus savo pirmajam, ir pačiam sėkmingiausiam, romanui „Dvasių namai“, autorei įkvėpimo teko ieškoti dar giliau. Autorė pati pripažįsta, jog, su tokiu šeimos palikimu, nėra ko ir stebėtis, kad didžiąją savo gyvenimo dalį ji negali atskirti fantazijų nuo tikrovės.

Tačiau 1992-aisiais metais Aljendės svajonėms buvo smogtas, kaip ji pati apibūdino, negailestingas smūgis. Jos dukra Paula, serganti reta genetine liga, nugrimzdo į komą, iš kurios ji jau nebepabudo. Daugybę mėnesių praleidusi ligoninėje, Aljendė stengėsi save prablaškyti rašydama ilgus laiškus, skirtus dukrai. Lygindama juos su „slapčiausiu sodu... į kurį nebuvo įleistas net pats artimiausias meilužis“, juose ji pirmąkart atvirai papasakojo apie savo praeitį.

To rezultatas – išleista knyga, pavadinimu „Paula“, kuri tapo terapija daugeliui skaitytojų, tuo pačiu užtarnaudama Aljendei reputaciją panašią į guru Paolo Coelho. Knygoje „Paula“ aprašomi dukters netekimas ir motinos santykiai su dukra, jie pateikiami su katarsiškomis tiesioginėmis emocijomis. Tuo pačiu tai yra ir stulbinantis Aljendės jaunystės paveikslas, jos gyvenimo kronika — nuo mokymosi laikų Čilėje, iki griūvančios pirmosios santuokos bei tremties Venesueloje, po kurio seka kita didžioji jos gyvenimo tragedija – Pinocheto vadovaujamas perversmas 1973 m., jos dėdę Salvadorą privedęs prie mirties.

„Visos mūsų dienos“ prasideda nuo Aljendės dukters mirties bei yra skiriamos jai. Praėjus audringam gyvenimo tarpsniui, autorė dabar jau gali mėgautis tam tikru gyvenimo stabilumu su nauju vyru bei nauju gyvenimu Kalifornijoje. Iš pikantiško ir keisto gyvenimo Pietų Amerikoje ji pasitraukė į džakuzių ir Zen sesijų pasaulį su konsultacijomis pas terapeutus bei astrologus ir su įpareigojančia naryste moterų savitarpio pagalbos grupėje „Netvarkos seserys“.

Kaip laimingai ištekėjusi ir be galo sėkminga rašytoja su ištobulintu Naujojo amžiaus kalifornietės stiliumi (kurį ji apibūdino nepašiepdama savęs), Aljendė galėjo susikurti ramią, save tenkinančią autobiografiją, išpūstą pasakomis apie kerinčius susitikimus su kitomis įžymybėmis. Galima gėrėtis, kaip ji, sutikdama su dukters požiūriu nesidomėti šlove, beveik visiškai išvengia to pasaulio. Praktiškai vienintelis jos susidūrimas su įžymybėmis buvo susitikimas su vaidybinio filmo „Dvasių namai“ kūrėjais. Ji maloniai nustemba sužinojusi, kad Džeremis Aironsas pasirodo esantis ne „šaltas aristokratas“, o greičiau panašus į malonų taksi vairuotoją iš Londono priemiesčio“.

Pasikartosiu, tai jos šeima ir ekscentriškų draugų ratas yra jos kūrinių pagrindas. Nors jau „Dvasių namų“ pasirodymo dėka nutrūko autorės ryšiai su kai kuriais giminaičiais, tačiau, kaip ir „Pauloje“, ji tvirtai pasirinko būti atvira piešdama šių herojų portretus. „Jei iškyla klausimas, ką pasirinkti, ar papasakoti istoriją, ar neįžeisti giminių, bet kuris profesionalus rašytojas pasirinks pirmąjį kelią“, sakė ji, cituodama savo agentę Karmen Balcel. Tikriausiai nėra ko stebėtis, kodėl jos sūnus Niko teigia, jog šeimoje turėti rašytoją nėra labai lengva.

Ji atskleidžia savo asmeninį gyvenimą iki intymiausių detalių, pasakoja apie kiekvieną didelį barnį su mylinčiai tolerantišku vyru – amerikiečiu Viliu, kuris, kaip paaiškėja, yra parašęs savo pirmąjį „pasibaisėtiną“ romaną. Taip pat ji elgiasi ir su visais kitais, kaip ji vadina, klano nariais, kurių daugumą jai gudriai pavyko suburti aplink save Kalifornijoje, tikriausiai tam, kad ir toliau galėtų sėkmingai juos dar nuodugniau analizuoti. Jos (kaip, beje, ir skaitytojų) laimei, ji tokia artima su savo šeimos nariais, jog netgi gali leistis su savo mama į pornografijos paiešką po San Francisko knygynus. Dar labiau galime džiaugtis tuo, jog jos šeima, rodos, negali išbūti kiek ilgiau be dramatiškiausių emocinių krizių. Po vieno susitikimo su terapeutu ji pareiškė: „Laimei, šeimos melodrama tęsėsi, nes juk kitu atveju apie ką kita po velnių man būtų reikėję rašyti?“

Tam tikromis akimirkomis „Visos mūsų dienos“ primena vieną tų absurdiškai išpūstų, ir vis dėlto neleidžiančių atitraukti dėmesio Lotynų Amerikos melodramų. Čia rasime egzotišką Čilės tipo namų ant aukštos kalvos kompleksą, kuris, žinoma, vadinasi „Dvasių namai“; čia yra ir visada visur besikišanti „uošvienė iš paties pragaro“ (pati Aljendė); taip pat čia yra ir visuomet gražių ir aistringų moterų pavyzdžių. Potencialiai absurdo viršūnė pasiekiama kai Aljendę, miegančią Maharadžos pilyje Indijoje, pažadina telefono skambutis. Kitame laido gale – jos iki šiol buvusi homofobiška marti, kuri pareiškia, kad palieka Niko ir kraustosi gyventi kartu su įsūnio Džeksono mergina Sale. Tiesa, prieš tai mes dar sužinojome, kad ji turėjo romaną su Paulos našliu Ernestu.

Robertas Bolanis, miręs Čilės rašytojas, yra apibūdinęs Aljendę kaip „rašeivą, kurios literatūriniai bandymai svyruoja nuo kičo iki beviltiškumo“; jis neabejotinai dar būtų suradęs kaip išlieti tulžį ant „Visų mūsų dienų“. Be abejo, šiems memuarams stinga nenutrūkstamos „Paulos“ įtaigos, o protarpiais atsiskleidžia tikslo trūkumas, Aljendės jaučiamas po dukters mirties. Tačiau didžiąją laiko dalį jos proza, jos, kaip rašytojos, talentas bei jos asmenybės stiprybė ir šiluma tiesiog nusineša skaitytoją. Skirtingai nei Bolanis, žymiai novatoriškesnis rašytojas, ji rašo iš širdies gelmių. Šis bruožas yra priežastis tiek jos, kaip rašytojos, nesėkmių, tiek nepaprasto ir pelnyto populiarumo.
Vaida Kavaliukaitė
2011-02-21
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Romanai
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2008
Vertėjas (-a): Valdemaras Kvietkauskas
Puslapių: 376
Kodas: ISBN 978-9955-38-143-3
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą