Virš mūsų poliarinė pašvaistė

Garsios dainininkės jaunų dienų atšvaitai. Devynerių metų vaikas kartu su seneliais ir kitais giminaičiais netoli Šiaurės poliaus išbuvo devynerius metus - 1948-1957. Badas, šaltis, patyčios, alinantis darbas, balansavimas tarp gyvenimo ir nebūties.

Svarbiausia - nepalūžti, nepasiduoti panikai, įveikti tai, kas beveik nenugalima - atšiaurią gamtą ir prievartautojų žiaurumą. Ištvėrė, išliko. Mergaitei daug padėjo įgimtas talentas – dainomis lengvino ne tik savo, bet ir kitų gyvenimą. Apie visa tai papasakota be pykčio, ramiai, stilingai. Kai kurie skyreliai – tikros dokumentinės novelės. Patrauklus senelio, senelės, klasės draugų, mokytojų, kaimynų portretai. Daug autentiškų Šiaurės gamtos aprašymų, pateikiama žinių ir iš Sibiro istorijos.

Yra pasaulyje menkai apgyvendintų vietovių. Kaip tik tokios milžiniškos teritorijos ir driekiasi už poliarinio rato. Tai Šiaurės ašigalio prieigos. Žemė ten tyrinėta priebėgomis ir tik vasarą, nes ilgai besitęsiančios žiemos, šaltis, giliai įšalusi žemė, nuožmūs vėjai atgrasina bet kokį norą keliauti ir dairytis po apylinkes. Didžiausi drąsuoliai laukia vasaros. Ilgas buvimas šalčiausio Idimato juostoje ir prityrusius poliarininkus su viskuo aprūpintomis ekspedicijomis dažnai privesdavo prie žūties ribos. Panorėję tyrinėti už speigiračio esančią vietovę, drąsuoliai patekdavo į šalčio spąstus, o poliarinis speigas nepagailėdavo nieko. Gamtos užprogramuotas šaltis stingdė visa, kas tik gyva, ir trupino net kiečiausią geležį. Šalia ledų, ašigališkų vėjų išlikti gyvam ne daugeliui pasisekdavo. Įstrigusių tarp ledų, užpustytų, sušalusių ir be žinios pradingusių vardais pavadintos šiaurinės jūros, salos, pusiasaliai, iškyšuliai, įlankos, kadaise buvusių ekspedicijų vietos ar bet kokios žmogaus užglaudos nuo speigo.

Šis mano pasakojimas ir bus apie arktinį kraštą, kadais Arktida vadintą, netoli Šiaurės ašigalio. Į tą vietovę buvo ištremti Lietuvos žmonės. Jie privalėjo dirbti šaltyje ir gyventi ten daug metų. Dar ir dabar didžiuliuose plotuose galima aptikti buvusias tremties vietas ir pastebėti lagerių, kalėjimų su pervalkais kaliniams paliktus pėdsakus. Iš žmogaus atminties neišdils žodis „katorga“, kuris perkeltine prasme taip gražiai skamba senovės graikų kalba „katergon“ (galera), o iš tiesų dar neseniai buvus priverčiamųjų sunkių darbų, nepakenčiamo gyvenimo ir nepakeliamo pažeminimo simboliu.

Daugelis ešelono Nr. 97921 nutremtų žmonių į atšiaurią vietovę ten ir atgulė, nesulaukę nei teisingumo, nei užuojautos, nepalikę kitų buvimo žymių šioje žemėje, tik palaikius kryžius kapinaitėse. Į paskutinę kelionę juos lydėdavo badas, į amžinai įšalusią svetimą žemę guldė šaltis ir skorbutas. Taip dingo ir jų svajonės kada nors sugrįžti į jaukius namus ir pamatyti išsvajotą šalį, išlaisvintą ir nepriklausomą.

Tačiau man išėjo visai kitaip. Vos tik mano kūnas, sugrįžęs iš Sibiro ir bemaž virtęs skeletu, palietė kojomis tėviškės žemę, pajutęs jos stebuklingąją galią greitai atsigavo, ir gyvenimas prasidėjo lyg iš naujo. Lietuvoje manęs laukė viliojančios perspektyvos, atvėrusios duris į didžiausius kūrybinius džiaugsmus ir sėkmę, apie kurią net nebuvo svajota.

Gamtos dovanotas balsas ir dar vaikystėje atsidūrus prie pat ašigalio atsiradęs noras dainuoti virto labiausiai nusisekusia ir laiminga kūrybine profesija Tėvynėje. Ir kažin kaip susiklostytų likimas, ar būtų įdomesnis pasakojimas, jei nebūtų vaikystėje tų devynerių išbandymų metų Šiaurėje su daugybe išdainuotų populiariausių to meto melodijų ir posmų. Juos pridedu knygos pabaigoje. Daina Sibire – tai dar vienas fenomenas, nes be dainų išgyventi Šiaurėje nebūtų buvę įmanoma. Anų metų dainos kaip ir mano senelės maldos padėjo gintis nuo ilgai trunkančios tamsos, depresijos, skurdo. Ir tik dainuojant galima geriausiai pajausti draugišką petį, gelbėtis nuo pragariško šalčio ir išgyventi. Jos prikeldavo iš stingulio, judindavo, tarsi skatindamos gintis. Iš mano lūpų dainos nuskriedavo su vėju į ledines lankų erdves ir ten pradingdavo jų garsas...