Vilties ženklai

Šių dienų lietuvių poezijos lauke išryškėja poetė Pranciška Regina Liubertaitė. Ji savo kūrybą publikuoja žymiausiuose lietuvių poezijos ir prozos internetiniuose tinklalapiuose. Šį kartą nagrinėsime jos naują poezijos rinkinį „Vilties ženklai“.

Didelę knygos dalį užima Dievas, mistiniai patyrimai, nuojautos, meilė, viltis, atradimai ir pasaulio pažinimas. Dievas autorei yra tarsi šviesa, žmogaus laimei skirta esmė. Pirmasis ciklo „Vilties mėnesiai“ eilėraštis – sausis – elegija, kuriai būdingas susimąstymas ir laikinumo suvokimas. Gamtos vaizdai perteikiami su sausio mėnesio melancholija:

Nekęs jis vargo nė dienos,
Neneš sau šalčio ant kupros.

Stiliaus lengvumu pasižymi eilėraštis „Gegužė“, tačiau tai tik pirminis įspūdis. Po lengvomis frazėmis slypi simboliais užkoduotos neišsipildžiusios svajos.

Eilėraštį „Lietuvai“ galima laikyti mažyte ode: jame juntamas jausmingas harmonijos pojūtis, minčių nuoseklumas ir gracingumas.

Ypatingas eilėraštis – „Tėvų namai“. Jame laikas persikelia į praeitį, vaikystę ir dabartį, kai „nuolat nyksta Lietuva“. Atsivėrimas ir kulminacija pasiekiama eilutėse, kuriose kalbama apie gimtį ir mirtį:

čionai prasideda ir baigias kelias.

Eilėraštis „Vienai kelyje“ išsiskiria nestandartiniu turiniu, primenančiu maldą. Kalba muzikali ir delikati, o kūrinio gelmėje ryškėja Dievo žodžiai:

aš tavo lemtis, su tavim kelyje.

„Ramybės valanda“ – begalinė lyrika, kur savitumas slypi žodžiuose: „švelnumas geriasi į daiktus“. Ciklą sudaro keturi atskiri, numeruoti eilėraščiai – dialogai su Dievu. Teksto interpretacijos unikalumą sustiprina žodžiai, kuriais Dievas žaismingai prašomas malonių, pavyzdžiui:

Padovanok jam, Viešpatie,
tik maišą pinigų…

„Penkios ilgesio dainos“ – tai tikros dainos, kuriose poetinis vyksmas nuoseklus, o motyvai skirstomi į mintis, skirtas tolimam mylimajam. Tematika – kreipinys meilei, o meninė idėja – lyrinio „aš“ ir tobulosios meilės paieška.

„Pakelės kryžiui“ – konkretus tekstas, kur ryški tema ir emocinė įtaiga išreiškiama:

Ar sugėrė žemės krūtinė
Šūvių aidą ir liepė tylėt?
Ar atlėkus kulka sidabrinė
Paliko prie griovio gulėt?

Šio eilėraščio erdvė nedidelė, tačiau kompozicinė aiškumas ir gili pajauta kuria stiprų įspūdį. Pabaiga nusako pagrindinę prasmę:

Dievas žino – nuolat turėjai
Atgimimo sulaukti vilčių…

Rinkinyje galima įžvelgti tarsi du pasakojimo siužetus:

Kai autorė kalba ir patiria pati – tai eilėraščiai: „Lietuvai“, „Saulės kalba“, „Tėviškei“, „Tau“, „Tikiu“, „Obelų žydėjimas“, „Kapas prie kelio“, „Penkios ilgesio dainos“, „Vaikystė“.

Kai autorė perteikia vaizdus – tai eilėraščiai: „Vilties mėnesiai“, „Ežero lelijos“, „Žiemos vakaras“, „Tėvų namai“, „Nelaisvė“, „Priešui“, „Pranašystė“, „Vienai kelyje“, „Vakare ir per naktį“, „Ramybės valanda“, „Keturios pusiau ironiškos maldos“, „Išsiskyrimas“, „Kalbėk“, „Vilties ženklas“ ir kiti.

Poetiniai peizažai dažniausiai kuriami per rišlaus atpasakojimo plotmę.

Eilėraščių realybė atsiskleidžia gamtos vaizdais ir istoriniais išgyvenimais. Kartais reali situacija užtušuojama vingriomis žodžių kombinacijomis, o paslaptingumas atsiskleidžia per autorės balsą ir intonacijas. Ji dažnai prabyla mistiškai – kalbėjimas skaitytojui neduoda tiesioginio atsakymo, todėl dar labiau vilioja tyrinėti jos kūrybą.


© Alicija Valentukevičiūtė, 2011.