Vilties ženklai

Šių dienų lietuvių poezijos pasaulyje atrandame poetę Prancišką Reginą Liubertaitę. Ji savo kūrybą publikuoja žymiausiuose lietuvių poezijos ir prozos internetiniuose tinklalapiuose. Šį kartą apie naują poezijos rinkinį „Vilties ženklai“.

Didelę vietą knygoje užima Dievas, mistiniai patyrimai, nuojautos, meilė, viltis, atradimas ir pasaulio pažinimas. Dievas autorei yra kaip šviesa, žmogaus laimei sutverta. Pirmasis eilėraštis iš ciklo „Vilties mėnesiai“ – sausis. Tai elegija, kuriai būdingas susimąstymas, būties suvokimo laikinumas. Gamtos vaizdai veikia vaizdingu sausio mėnesio melancholiškumu.

(...)
Nekęs jis vargo nė dienos,
Neneš sau šalčio ant kupros.

Stiliaus lengvumu pasižymi eilėraštis „Gegužė“. Tačiau tai tik pirminis įspūdis. Po lengvom frazėm slypi simboliais užkoduotos neišsipildžiusios svajos.

Eilėraštį „Lietuvai“ galima prilyginti mažytei odei – joje ir jausmingas harmoningumas, minčių nuoseklumas, ir gracingumas.

Ypatingas eilėraštis – „Tėvų namai“. Eilėraščio laikas keliamas į praeitį, vaikystę ir dabartį, kai „nuolat nyksta Lietuva“. Eilėraščio atsivėrimas ir kulminacija eilutėse, kuriose kalbama apie gimtį ir mirtį: „čionai prasideda ir baigias kelias“.

„Vienai kelyje“ įdomus turiniu, nestandartinis, panašus į maldą. Kalba muzikali, delikati. Eilėraščio gelmėje ryškėja Dievo žodžiai: „aš tavo lemtis, su tavim kelyje“.

„Ramybės valanda“ – begalinė lyrika. Savitumas žodžiuose: „švelnumas geriasi į daiktus“. Keturios pusiau ironiškos maldos“. Ciklą sudaro keturi atskiri numeruoti eilėraščiai. Tai dialogai su Dievu. Teksto interpretacijos unikalumą išpildo žodžiai, kuriais Dievo žaismingai prašoma malonių. Tematika netradicinė ir drauge impulsyviai netikėta, pavyzdžiui:

(...)
Padovanok jam, Viešpatie,
tik maišą pinigų...

„Penkios ilgesio dainos“ – tai tikros dainos, kurių poetinis vyksmas labai nuoseklus, motyvai skirstomi į mintis, skirtas tolimam mylimajam. Eilėraščio tema – kreipinys meilei. Meninė penkių dainų idėja – lyrinis „aš“ ir tobulosios meilės ieškojimas.

„Pakelės kryžiui“ – tekstas konkretus. Tema ryški, emocinė įtaiga išsakoma:

(...)
Ar sugėrė žemės krūtinė
Šūvių aidą ir liepė tylėt?
Ar atlėkus kulka sidabrinė
Paliko prie griovio gulėt?

Šio eilėraščio erdvė nedidelė. Kompozicinis vaizdas giedras. Gili pajautos išraiška. Eilėraščio pabaiga yra svarbiausia, nes joje nusakoma, ko tikimasi.

(...)

Dievas žino – nuolat turėjai
Atgimimo sulaukti vilčių...

Rinkinyje yra tarytum du pasakojimo siužetai: pirmasis, kai autorė pati kalba ir patiria, antai eilėraščiai: „Lietuvai“, „Saulės kalba“, „Tėviškei“, „Tau“, „Tikiu“, „Obelų žydėjimas“, „Kapas prie kelio“, „Penkios ilgesio dainos“, „Vaikystė“. Antrasis, kai autorė perpasakoja vaizdus: „Vilties mėnesiai“, „Ežero lelijos“, „Žiemos vakaras“, „Tėvų namai“, „Nelaisvė“, „Priešui“, „Pranašystė“, „Vienai kelyje“, „Vakare ir per naktį“, „Ramybės valanda“, „Keturios pusiau ironiškos maldos“, „Išsiskyrimas“, „Kalbėk“, „Vilties ženklas“ ir kiti. Poetiniai peizažai piešiami dažniausiai per rišlaus atpasakojimo plotmę.

Eilėraščių realybė atsiskleidžia gamtos vaizdais, istoriniais išgyvenimais. Reali situacija užtušuojama vingriomis žodžių kombinacijomis. Paslaptingumas jaučiamas iš eilių, kai girdime autorės balsą ir intonacijas. Ji dažnai prabyla mistiškai. Kalbėjimas skaitytojui neduoda tikslaus atsakymo, o tai dar labiau vilioja tyrinėti jos eiles...