Vėjo šešėlis

Carlosas Ruizas Zafónas (g. 1964) užaugo Barselonoje. 1994 m. išvyko į Los Andželą, kur išleido keturias knygas paaugliams, kūrė scenarijus kino filmams. Vėliau, atsisakęs visų papildomų darbų, rašė „Vėjo šešėlį“, kuris ištisus metus karaliavo Ispanijos perkamiausių knygų sąrašuose, buvo išverstas į 17 kalbų ir išleistas daugiau nei 20 šalių. Europoje šis romanas tapo literatūros sensacija, imta kalbėti apie „Zafónmanijos“ reiškinį. Šiuo metu autorius, sugrįžęs į Barseloną, rašo naują romaną.

„Vėjo šešėlis“ (2001) tapo prestižinės Fernanda Lara premijos konkurso finalininku, tačiau nelaimėjo. Unikalus reiškinys šių dienų literatūros pasaulyje: romanas tapo populiarus be menkiausios reklamos, vien skaitytojų rekomendacijų vienas kitam dėka.

1945 metai, pokario Barselona. Dešimtmetis Danielis, pabudęs iš baisaus košmaro, suvokia, kad nebegali atsiminti savo velionės mamos veido. Norėdamas paguosti savo vienturtį, jo tėvas bukinistas, prisaikdinęs saugoti paslaptį, nuveda Danielį į slaptą biblioteką, kurioje leidžia išsirinkti vieną knygą... Berniukas pasirenka „Vėjo šešėlį“, kurio autorius – Chulijanas Karaksas, paslaptinga asmenybė. Danielis imasi ieškoti kitų pamėgto rašytojo kūrinių ir atranda, kad visi jie buvo sudeginti paslaptingo nepažįstamojo, kurį, atrodo, apsėdusi manija nušluoti nuo žemės paviršiaus visą Chulijano Karakso literatūrinį palikimą. Berniukas pasiryžta išsiaiškinti tiesą apie rašytoją ir pamažu atskleidžia istoriją, kupiną žmogžudysčių, beprotybės ir paslapčių, kurias geriausia būtų pamiršti...

„... ši vieta – paslaptinga, tai lyg šventovė. Kiekviena knyga, kurią čia matai, turi savo sielą. Parašiusiojo sielą ir tų, kurie skaitė knygą ir svajojo. Kaskart knygai patekus į naujas rankas, kai skaitančiojo žvilgsnis perbėga eilutėmis, jos dvasia dar labiau sustiprėja.“